Palengva vakarėjo. Tykus upės vanduo dažėsi sodriai geltona besileidžiančios saulės spalva. Tyliai pro šalį praplaukė žaliakaklė antis.
Mes gulėjome ant kranto ir stebėjome lėtai slenkančius retus debesis. Abu buvome pavargę ir sužaloti, todėl atradus šią mažytę ramybės kupiną pievelę norėjosi tiesiog pailsėti. Kalbėjomės mažai. Vincentas kurį laiką miegojo, o aš negalėjau sumerkti akių – per daug sudėtingų minčių sukosi galvoje, būdama šalia žmogystos nuolat jaučiausi keistai sutrikusi.
Kai visai sutemo aš prabilau, nebegalėdama ilgiau kentėti visiškos nežinomybės.
– Vincentai.
– Ką? – atsiliepė jis tyliai.  
– Aš vis svarstau, kodėl tavęs neveikia mano kerai? – paklausiau vieno iš daugybės klausimų, kuriuos planavau jam užduoti, kai liksime dviese.
– Kodėl manai, kad neveikia? – atsakė klausimu į klausimą žmogysta. Šitokia reakcija mane nustebino, maniau, kad jis puikiai supranta, kad aš jo neveikiu.
– Tu elgiesi kitaip... Aš negalėčiau tavęs apmauti vien pažvelgus, – pabandžiau paaiškinti.
– Manau, galėtum, – tarė jis ramiai. – Tavo kerai mane veikia, visada, net dabar. Tiesiog aš moku atsispirti... Tarsi užsidėti šarvus. Tolijote mus to mokina nuo vaikystės, – netikėtai paaiškino jis.
– Bet niekas negali išmokinti apsisaugoti nuo laumtakės nuodų, o tavęs net jie neveikia! – paprieštaravau. Susimąsčiau, kokiu būdu galima mokyti vaikus atsispirti laumtakių kerams.
– Ne, šito aš nemoku... Nuodai tiesiog manęs neveikia, nežinau kodėl... Bet įtariu, kad Tolijoto senolis tai žino – todėl ir išsiuntė tavęs ieškoti. Tai kažkaip susiję... – dabar Vincentas kalbėjo labiau sau, nei man. Ūmiai jis atsisėdo ir iš viršaus pažvelgė man į akis.
– Supranti, aš manau, kad tavo nuodai mane gydo, – staiga su įkarščiu tarė žmogysta.
– Nesąmonė, – tvirtai atkirtau, taip pat atsisėsdama.  
– Pagalvok... Buvau toks išsekęs, kad vos bepavilkau kojas. Ir tada tu mane sušildei liesdama... Iškart pasijutau toks sveikas, kad net sugebėjau tave pačią nunešti nežinia kiek mylių – ant rankų. Ir su kiekvienu žingsniu jaučiausi tik geriau. O paskui, kai ąžuolyne staiga pasitraukiau nuo tavęs, iškart nukritau. Gerai, kad ąžuolams rūpėjai vien tu...
– Mhm, labai gerai, – ironiškai atsakiau, pažvelgdama į savo vis dar nekaip atrodančią koją. Bent jau skaudėjo žymiai mažiau.
– Na, kitaip aš būčiau ten žuvęs, o tu, sprendžiant iš šiandieninio tavo žygdarbio, to nenori, – truputį šyptelėjo jis.
– Vis tiek nemanau, kad nuodai galėtų gydyti. Be to, aš apskritai nesuprantu, kuo tu sergi? – nukreipiau temą, nes po šių jo žodžių ėmiau jausti nejaukią šilumą savo skruostuose.
– Nieks nesupranta... Sergu nuo vaikystės. Senolis išsiaiškino, kad truputį padeda tabakas ir aš tiek jo surūkiau per trumpą savo gyvenimą, kad nebenoriu nė pažvelgt pypkės pusėn. O kai esu su tavimi, man ir nereikia – jei ne nuodai, tai kažkas kita, bet kad man padedi būtent tu, neabejoju.
Vincentas kalbėjo užtikrintai. Trumpą akimirką aš net patikėjau, kad mano nuodai geba ne vien žudyti.
– O dabar gal papasakosi, kaip sugebėjai mane ištraukti iš tos velnio irštvos? – užklausė jis manęs smalsiai.
Mes vėl atsigulėme ant žolės, kvėpuodami vėsiu nakties oru, ir aš ėmiau pasakoti. Po truputį ėmė imti miegas ir man tarus paskutinį sakinį abudu greitai užmigome.