Mąstytojas - nuo svajos iki susitaikymo
Parimę
ant vėjo rankų skaičiuojam žvaigždes,
jų žadėtą likimą, kur vaikai, vis dar maži - mes,
baugščiom akutėm nužvelgiam rytojų,
tarp pasaulio krypčių pasislėpusį rytą.
Nubals
dukart nubąla sodai, vainikai ant vaikiškų garbanų
pavasarį ir žiemą.
O mąstytojo poza sulenktas kūnelis
dabar byloja naštą, prislėgusią pečius,
ir žvilgsnis įbestas į Žemę, šios klausiant kodėl?
Nors anksčiau jos svaiginamais toliais liesdavo
smalsumo pagautą šnabždėjimą,
norą, kažkada pakilti laukinio erelio sparnais.
Verksmas
pažadinęs tylą, privertęs ją virpinti artimo,
o gal tik savo vienatvės krantus,
jis veržlus, bet sunkiasi klystkeliais nenorėdamas ištrykšti,
kaip ledokšnio upelis pro suskeldėjusią žemę,
nors lanksčiais kanalais, švelniai užgaunančiais bangą
kadaise vijosi užsispyrėlį ego ožiuką,
arba tikrą ir skaudų nesusipratimą,
pasaulį, kurio plėvės sudrisko ir prasiskverbė Žmonija.
Vaikas užaugo.