po audros sustiprėjus jautimams girdžiu
kaip ateina iš tolo ir nuima dalį vienaskaitos.

toji mergaitė nemato net metrų kaitos, nesiuva
minorinių tercijų, penklinės viršuje vis nori žymėti,
kad lyja, nes tada niekas negroja, lietūs nuplauna natas

ir pabudimas toks ilgas – – –  kartais, kai viskas nuščiūva,
einu su mergaite namo, džiovinu plaukus, ji buvo
sulyta, adomai, ir ką aš turėjau daryti?..

toji mergaitė vis klumpa ties buto slenksčiu,
kurį paskui šluostau, bet vandens tiek – – –  
sakau, gyvenu vandeninguose namuose, nes atklysta
svečiai, kurie varva, adomai, ir viskas

taip keista; nematau, kad jos lūpos krutėtų,
nežinau net, ar buvo kada prakalbėjus, ar vien tik žvilgsniu:
pauzės – tai tylos be aido, maldos – vos pusė tylos,
ir taip vis kartoja – – –  

toji mergaitė išeina, žinoma, kad išeina, esą
reikia vėl plaukti – – –  ir sakau tau, adomai,
sakau ir sakau: balsai du, instrumentas tik vienas,
o ir tas jau sušlapęs, nes buvęs ant slenksčio.