Nužydės

Nužydės, nušienaus ir bus tuščia,
Semsiu tylą mėnulio ragu,
Senas gluosnis stebėsis ir gūžčios, –
Gal likau jau ir aš be namų?

Be namų, kaip darbščioji kamanė,
Besiblaškantis margas drugys,
Saldaus žiedo daugiau nesuradęs,
Dar su saule į žemę nukris.

Man tai kas, aš galėsiu palaukti,
Kol atolas rugpjūty pakils,
Kol lomelėm  rūkai pradės plaukti,
Žalią šauksmą giliai nuskandins.

O gal ne? Gal balti dobilėliai
Čia ir ten debesim suboluos,
Parugių vieniša ramunėlė
Skarele jiems iš tolo mojuos.

Kol kas plieno dalgeliai dar tyli,
Žiedus lenkia ne jie, bet rasa,
Tik širdin tarsi aidas nuo girios
Šienpjovių prasismelkia daina.
skroblas