tos lėtos rankos

tu mane atsimeni

ilgai matuoji bučiniais kantrybę

paskęstu šurmuly kai mudu tylime
dalydami dienas į begalybę


tos švelnios mintys

tyresniu už vandenį

pavidalu į sielą įsirausia

tu dar klausai kol palengva užverdame
išlydydami tūkstantmetį auksą


tos baltos lūpos

mėnesienoj Viešpatie

klaupiuosi ir raudu alpdama iš nuostabos

net jeigu į namus nebepareitume
tamsa apgaubs ir žvaigždėmis nušluostys


basom išbristi

galima tik liūdesį

ir nesikelt žaibuojant iki ryto

kol paslaptys papuošalų dėžutėse
ištirpstant auksui tūkstantmečiais švyti