Sava vieta
Prie tribūnos neinu tam, kad prakalbą skambią išdrožčiau,
Nors po metų rievėm užsiglaudus gyva išmintis –
Savo vietą žinot išmokino tėveliai ir bočiai.
Kaip mokinsiu gyvent, jeigu šito nemoku pati?
Jei siūruoju lauke vėjų nuolat pataršoma smilga,
Jeigu rūbas dukslus, visas turtas – sidabras plaukuos,
Jei visa prabanga, kada plutą ne ašaros vilgo,
Jeigu šimtas vargų, bet pati privalau pasiguost.
Nesižioja burna kaltint žemę ar dangų, ar gentį –
Kai ranka ant širdies, privalau išpažint – aš kalta.
Pamokslauti neinu, kaip vertai ir teisingai gyventi.
Eisiu daržo ravėt, o tribūnoj – ne mano vieta.
Sustojęs aukštas svečias prie kuklių namų
Staiga nustemba: „Kaip pas jus ramu!“