Išgedėjimai (10, 11)

(10)

Tai aš ir sakau – nėra to blogo, kas neišeitų į gerą.
Jei tas širdies šašas nebūtų nudraskytas, tai ir širdies būčiau nepajutus.
Skaudėjimai tik į naudą – sužinai, ką turi, ir ką branginti turėtum.
Užsiriedi kasdienybės keliais ir nesusimąstai, kiek turtų tavyje sukaupta.
Kai ką ir išmesti seniai laikas...
Laikas – jis ateina kaip neprašytas svečias, pamiršti – nepakviestas prisistato.
Ir bado pirštu, ir lipa ant nuospaudų, per tą skubėjimą užgyventų:
Nepadarei to, nepadarei ano, o ten blogai surentei pamatus – viskas sugriuvo,
„Nieko neliko, tik ant lauko pliko...“ – nesipešiok su pliku – beviltiška.
Pralaimėsi, ir laikas vėl pirštu badys.
Priminė girdėtą kažkada pasakojimą iš kaimynės vaikystės:
„Negera pamotė buvo, vaikas juk buvau, o ji: pridirbai kelnes – nosim nosim“.
Laikas irgi negeras – jis vis bedžia ir bedžia į prarastus, neišsaugotus, apleistus kampus.
O svarbiausia – mylėt neišmokau!
Davė Dievulis pačius nuostabiausius sparnus: vieną dūšiai, kitą sielai.
O aš – vis kūnui reikalavau... gaudžiau gaudžiau – turėti, o Dievulis ir atėmė – skristi reikėjo!

(11)

Seniau godėdavo išaustos drobės,
Kalbėjo raštais gūdūs vakarai.
Linelio kelią pasakojo rankos,
Priglausti geidę verkė jos baltai.
Ištiestos drobės pievose gedėjo
Vaikų, tėvelių, brolių, seserų.
O trobos taip gardžiai kvepėjo,
Nuo spalių – ašarų linų...
Ir tykiai laukė languose spingsulės,
Sudėtos mintys snaudė maldoje.
Pleveno ilgesio gaida skarelėj
Iš kraičio tėviškės – ištvert godas.
Laũmele