10.00-12.00 stoties laiku

Stoties laikrodis išmuša dvyliktą.
Aš iš lėto pakylu. Man laikas.
O įkaitinti bėgiai vėl mylisi,
nuo manęs jiems slapstytis nereikia.

Iš po kojų, balandžiais į viršų
Baltasparnė diena pabaidyta
trupinių nuo išgrąžytų pirštų
nebeles jau, neverta prašyti.

Juk žinai, vėl rytoj, vėl dešimtą,
Vėl drąsi, vėl iš naujo netekti,
Vėl spėliot atskirų laimių šifro,
Vėl apverkt mūsų bendrą vienatvę

Zirs stotis, netekties vakarykštės
pribuvėja: „Ar verta, ar verta..­.“,
apsirikus taip meistriškai tiksliai.
Viskas tūkstantį kartų pasverta:

Laiko kirčiai, širdies suklusimai,
„Aš taip laukiau“ - į svetimą „labas“,
Skausmo gilzės, sapnai, užkeikimai
Ir migdolinis šerkšnas į kavą.

Stoties laikrodis sukerta dvylika
Į maldom nebepridengtą veidą:
vieną kartą - manęs tu nemyli,
dar vienuolika - aš neatleidau.
Pelkė