Jei susitiksim net keisčiausiam košmare,
Vis tiek mes tapsim mylimais, ne priešais.
Koks bergždžias darbas Amžinybę tęst,
Koks velnio pramanas tai, kas neplyšta, plėšyt!

Užtenka tos buvimo pilnaties,
Kuri kraujagyslėse nepaliauja trykšti.
Glamonė prisegė man sparną ant peties,
Po kojom nutiesė kaip tiltą vaivorykštę.

Kaip aukso skeptrą aš laikau tave,
Nešioju tavo meilę kaip karūną.
Jei susitiksime keisčiausiam košmare,
Pažinsi laiko sudarkytą kūną:

Aš nusibrauksiu dengiančias raukšles –
Aistra suteikia pirmapradę galią –
Ir vėl ištiesiu ranką į tave.
Na, jei ne ranką, tai nors ūglį žalią,

Nes tu – mane prilaikanti šaknis,
Tu – jausmas sklidinas, kada aplinkui tuščia.
Tu manyje net miręs gyveni,
Nes troškai vieno – kad aš būčiau, būčiau!

Apdovanota motinystės šventumu
Ar tą troškimą kaip išduot galėčiau?
Dabar kaip deivė virš vargų einu,
Kad po velėna prie tavęs gulėčiau.