(7)
Netinkamas metas vidurvasary gedėti –
Žiemą susisukus į kamuoliuką būtų patogiau.
Patogiau būtų įkalti sau, kad esu stipri (us), kad viskas „dzin“.
Patogiausia turėti kietą širdį, ištvermingą kūną, būti bejausme(iu).
Betgi taip gražiai viskas žydi, auga, stiebiasi – negi ištversi nesijausminusi.
Suprantu, jaunystė – pateisinama – na, o baltai galvą dabinant ar ne sarmata?
Namuose pyragus keptum, anūkus augintum...
Netinkamas metas širdies gedėjimams atsiduoti, oi netinkamas.
Ir užrūstint Dievulį gali taip. Juk gyvi visi – ko dabar?
Na, koja atsilieka, nosies užriest negali – ar tai jau pasaulio pabaiga?
Ramunėlė šypsosi vieniša pakelėj ir kužda,
Ot nesakysiu, kur tavo laimė, pasikankink beieškodama, nesušalsi – vasara juk.
Seniau piemenukai iki gruodo laukuose karves ganydavo.
Prisimeni, kaip kojas sušalusias šildydavosi?
Na ir tu, jei prisiglaust prie ko neturėsi –
Tai Lietuvos laukuose karvutes besiganančias dar surasi – tikrai...

(8)
Paspirtukas, paspirtukas, paspirtukas, paspirtukas, paspirtukas...
Ar tai čia apie mane??? Negi dviratuku bent negalėčiau būti, o gal ir Boingu galėčiau...
Dievuli, padėk, neapleisk... „Sveika Marija, malonės pilnoji...“
Na, o aš gedėjimuose chaoso pilnoji... na ir kas, o man kas?
Nesimaišyk po kojom – „Pats nepasisaugosi – nieks neapsaugos“.
„Ir tau negėda: žmonės stengiasi, pluša, o tu niekais užsiimi...“
Paspirtukas, paspirtukas... Ne – būsiu Iškentėjusi – Prisikėlusi!
Na, Iškentėjusi vardą pasirinkau savo noru,
O Prisikėlusi – tai jau iš Dievulio malonės.
Papuoliau akcijinio išpardavimo metu, netyčia, iš smalsumo.
Šurmulys suviliojo, galima sakyt, sugundė.
Ne, ką jūs, man jau seniai ne „-niolika“, bet netyčia taip gavosi.
„Sužydėjo pievų gėlės man jaunai...“ nuplaukė, nulingavo laukais...
------------------------------------------------------------------------
Gedėjimuose spurdam, žeisdami kitus, o susitaikymas tik palengva ateina.

(9)
Šįryt anksti kėliau, saulę kylančią stebėjau.
Ji tokia pat, kaip ir prieš gedėjimus,
Nei nublanko, nei kitom spalvom nušvito.
Vasara žaliais mostais, varlių kurksėjimu aušrą sutinka.
Aš tokia maža pati sau pasirodžiau,
Lyg būčiau paukščiu virš savo godų praskriejus.
Maži, labai maži tie mano gedėjimų sopuliai.
Kaip žymės nebūtų po trumpo lietaus išdžiūvusiai žemei.
Sugėrė rypavimus paukščių trelės – o mano „nemyli“
Prapuolė debesų pūkuose – ieškok neieškojus – nerasi.
Ir gerai, kad prapuolė – gėda pasidarė, kad dėl tokio
Įsigailinimo visus savo jausmus „piestu“ pastačiau.
Karktelėjo praskridusi varna –
Lyg laidotuvių maršą gedėjimams skelbdama.
Susirikiavo tokių, kaip mano sopėjimų eisena –
Pro tirštą debesį ryto saulė pakilo...