Gimusi iš jūros putos kaip deivė Venera ir apsigobusi  tyro grožio aureole. Tavo vardas - Venecija. Tu – svajų ir vizijų pasaulis, jaudinantis kiekvieną, prisilietusį  prie tavęs. Mylimoji,  tu - manoji Venecija,  manasis gyvenimas ir viltis.“
Šypsausi – tamsiaakis italas nekantriai moja ranka ir beria žodžius, kurių nesuprantu. Šypsausi, bet norisi verkti. Kaip ir vakar, ir užvakar, ir prieš kelias dienas. ,,Tau viskas blogai, tu tiesiog gyvenimu nepatenkinta žiurkė,- krauju įsirėžia žodžiai, ištarti tąkart. – Važiuok, kur nori, su kuo nori, tik palik mane ramybėje. Ir kiek galima ilgiau, galima ir visam laikui“. Trinkteli durys. Tyla. Tik širdis nenaudėlė, atrodo, iššoks. Taip, kalta, vestuvių jubiliejaus proga sugalvojau pakartoti kelionę, kurią prieš dešimt metų padovanojo brolio šeima. Naiviai tikėjausi, kad bus smagi staigmena. Tai tęsiasi jau seniai – pasitarimai vakarais, dalykinės vakarienės, neaiškios išvykos ir komandiruotės. Abejingas žvilgsnis, keli žodžiai, ištarti paskubomis ryte, ir amžinas skubėjimas iš namų. Tada ir šovė ta mintis - gal pavyks sulipdyti, suklijuoti tai, kas baigia subyrėti. Gal pavyks sugrįžti tuos dešimt metų atgal?
  Rytas. Puškuojame nedideliu garlaiviu į ypatingą miestą šiaurės rytų Italijoje - Veneciją,  pastatytą ant 10 000 ąžuolinių ir guobų polių ir įsikūrusią ant 117 salų, kurias kerta 150 kanalų, o jungia 400 tiltų. ,,Iš ko pažinsi, matematikę, - juokauja.- Nenutrūkstantis, nesuardomas skaičių pasaulis“. Priešais išdidžiai neskubėdama atplaukia policijos valtis, toliau kukli vandens taksi. Virš kanalų prikabinta kelio ženklų, ribojančių greitį (leistinas greitis kanaluose 5 km per val.). Saldus medaus mėnuo tęsiasi - mes  ant akmeninio Venecijos grindinio, didžiausioje saloje, Šv. Morkaus aikštėje šeriame balandžius. Nuostabųjį meno kūrinį, dar vadinamas XVII a. Europos simboliu,    puošia Maurų laikrodis romėniškais skaitmenimis, kuriame įtaisyti mėnulio ir astronominis laikrodžiai. Aikštės centre bazilika, papuošta 5 auksiniais kupolais. Mums pasisekė, eilė trumpa, griežtas drabužių kodas ir mes bazilikoje. Nustebina nelygios grindys, tik vėliau suvokiame, kad tai ilgalaikės drėgmės ir vandens poveikis. Bazilikos centre įrengtas brangiausias pasaulyje - auksinis, brangakmeniais inkrustuotas altorius, kurio fotografuoti, deja, negalima. Čia pat Dožų rūmai -  karų, intrigų, žudynių ir iškilmingų įvykių vieta.  Užvertę galvas spoksome į varpinę, į kurios viršūnę pakilę pamatėme ne tik painiuosius  kanalus, bet ir visą tikrąjį Adrijos perlo grožį. Neskubėdami stabtelime ant Rialto tilto, aplink kurį įsikūrė pirmieji miesto gyventojai, žavimės siauruoju Atodūsiu tiltu,  kuriuo nuteistieji iš teismo salės Dožų rūmuose buvo vedami į kalėjimą atlikti bausmės ir paskutinį kartą pro ažūrines marmuro grotas galėdavo pažvelgti į Venecijos lagūną. Vis dar gyva legenda, kad tik vienam apsukruoliui Kazanovai pavyko pasprukti iš tos siaubingos vietos. Klajojame siaurutėmis gatvelėmis, nuo tilto stebime Venecijos autostradą  (sugalvotas pavadinimas puikiai tiko), nes vietoj autobusų kursuoja maršrutiniai laiveliai. Lėtai siūbuoja gondola- grakštaus korpuso laivelis, nudažytas juodai ir vairuojamas simpatiškai pasipuošusio vairininko, kuris, pasirodo, turi išlaikyti vairininko egzaminą. Gondolos - šeimos verslas, perduodamas iš kartos į kartą, todėl ypač saugomas ir branginamas. Siaurių gatvelių labirintai užburia įsimylėjusias sielas, ieškančias romantikos ir aistringos mistikos. Galbūt teisingai sakoma, kad  Venecija slepia savo veidą už prabangos, nerūpestingumo ir abejingumo fasado. Prisimeni tą ilganosę domino kaukę, kuria uždengęs veidą sakeisi norįs paslėpti save. Nesupratau tada tavo žodžių. Tik vėliau suvokiau, kad taip ir nenusiėmei tos kaukės visus  dešimt metų. Slėpei savo sergančią sielą, lyg prieš daugelį metų  pasmerkta maro auka. Žmogus- su kauke.
Dar šiek tiek pastovėsiu  po miesto simboliu - liūtu su sparnais. Čia, šioje vietoje, gimsta gražiausios svajos ir netikėčiausi norai. Čia atsiranda viltis, kurios įkvėpta  atsisveikinu su savimi. Ta - senąja...