(4)
Vis dėlto pliusas yra – pradėti viską iš naujo!
Kiek dar visko nepatirta, nematyta, neliesta, neišbandyta.
Argi galima liūdėti vidurvasary?!
Neleistinas aplaidumas nepriimti žaliavimų teikiamos malonės.
Verkti galima, – bet tik iš netelpamo grožio, gyvenimo veržimosi.
Neskubėk taip, Gyvenime, aš nespėju vytis!
Reikėtų daugiau pabėgioti, gal mintys sparnais suplasnotų.
O gal geriau loterijos bilietą? O, jei jis – tai negi viską nusipirksi?
Meilės neįpūsi net ir laužą iš bloknotų sukūrus.
Taip – gyvenimas tikra loterija – suveda su žmogumi,
Jei tuo tarpu po „vakarėlio“ akys blogai rodo ar  ausys neklauso,
Savo žmogaus širdies plakimo neišgirsti – ir ate.
„Būk budrus...“ – moko, moko išminties posakiai.. .bet...
Ką gedėt – geriau kaip vaikystėj: parkritai, atsikėlei, nubraukei,
Ir pirmyn!

(5)
Bėgu nuo savęs, per ilgai melavau pati sau.
Kartojau ir kartojau – gyvenimas gražus, kupinas meilės.
Kol vieną dieną kaktomuša gavau atsaką –
Gyveni iliuzijoj – jis nei gražus, nei negražus,
Tik realybė ta, kad kaskart lieki viena.
Ir vėl sveri viską iš naujo, lyg priduotum prekes
Kitai pamainai, kitam gyvenimui, kitam periodui...
„Vaikeli, juk viskas praeina...“ – negaliu su tuo susitaikyti.
Vis norisi kaukti ir maištauti...
Juk gyvename tik kartą, o tiek daug nepastebime,
Praeina kažkas brangaus, negrįžtamo,
Panarinta tiesa tyliai dvelkteli – pakeli galvą,
O jau ji toli toli – ten kur „buvo“:
„Užaugink man, Mielasis, sparnus, pavargau aš per akmenis“...

(6)
Lyg girdėčiau ką sakant: „kam tie tavo gedėjimai rūpi...“
Tai kad ir klaust nereikia – niekam... dargi ir neįdomūs.
Visi savų turi. Ko jau ko, o Lietuvoj GEDĖJIMŲ tai tikrai netrūksta.
Skelbčiau aukcioną, suneštume visi kaip labdaringą auką, –
Tik po vieną, patį įkyriausią gedėjimą.
Žiūrėk, gal kokio saldumo ir gautųsi, ašarom suvilgyti, kad suputotų...
„Prabusk greičiau...“ – vėl girdžiu, bet šįkart jau piktokai.
„Komunalinės skolos laukia, pilvas urzgia...“ – kad jį kur, tą gedėjimą.
Jau sodai pražydėjo, gėlės ir dienos pradės trumpyn ristis taip begedint.
Kad jau kokią naudą gautum, tai bent kokius kiaušinius perėt pradėtum, gal?
Myli, nemyli, myli nemyli... „Kas dabar nabagą myli – nieks“, – vėl girdžiu.
Ne juokais rūpestis gedėjimus keist pradėjo: taigi HALIUCINACIJOS.
Va kas iš tų nelaimingų meilių atsitinka! Kai senyn, tai ir silpnyn,
Atsispirt nuo pagundų švytinčių vis sunkiau...
Oi, Dievulėli, atsiųsk Šventąją Dvasią – gal tvarką padarys...