Aš žinau
nepažįstamos upės
daug gilesnės
už tekančias venomis
ir beržai
ir rugiagėlės supasi
subtiliau
po baltom mėnesienom
kur nėra mums pažįstamų
slėnių
kur dangus mums
beviltiškai svetimas
kur tamsa
nutaškyta no sienų
tarsi mistiškas
juodas katinas
aš žinau
neragautas vynas
daug aštriau
įkaitina troškulį
ir delnai
be prisilietimo
Tau atrodo
be saiko trokštami
taip blaškytis
gali be galo
pasiklysti
ir napareiti
kol išvysi
pažįstamą žemę
upės vingį
ir pievų skreitą
kol sudygsi savy
it medis
atsigersi dangaus
ir vėjų
ir tylėsi
akis nuleidęs
galbūt vienišas
tik
ne vienas