* * * *
(I - DALIS),
galinti būti ir savarankiška –
be antrosios.))


                                               per
                                               dangų vaiskiai
                                                           vaiskiai  mėlyną - - - - (PER be ribų – beribę meilę)
                                               pro
                                               ašaros mirgėjimą  - - - - - - - -  (gimimo dieną - gimę būti ir išeiti)
                               Dievai
                                               matuoja minutes
                                               žvilgsniu

                                               balčiausios drobės debesėlį  pa - - - ( -matę, pa-bučiavę, o gal tik)
                                               leidę
                                               plaukti palei horizonto liniją
                                               visai čia pat – virš smėlio geltonumo
                                               kaitroje
                                               be krašto ir be pabaigos
                               Erdvėj

                                                kurios pasiekti

                                                neužtenka
                                                skausmo –
                                                                  


                               Kada kupranugaris

                               Sustoja
                               Nusilenkt dygliuotam augalėliui
                               Ir vabalėlis
                               Šalia jo įmintos kanopos – palikęs savo brydės pėdsaką
                               Per smiltis iriasi į gelmę dykumos pats apsikasti
                               Užsikasdamas  

                                            Tada

                               Matau juos sėdint dykumoj bekraštėj ir visada žvilgsniu
                               Matuojančius sekundes minutes pro ašaros
                               Mirgėjimą nuo akinančio karščio ir vaiskaus
                               Skaistumo

                               Suvilgiusios
                               Vyzdžius...


                               – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –  

* * * *
(II - DALIS)


                                                         - O ką jie veikia,

                                                          kada kupranugaris,
                                                          visai nepastebėjęs vabalėlio,
                                                          dyglią-žolę suėdęs, vėl galvą pakelia
                                                          ir
                                                          pajuda toliau –    
                                                
                                                          išnyksta?..



                                                        - Ot šiknius – nesiklausai visai. Klausais, bet negirdi.
                                                          Juk
                                                           Ne!-ži!-nau!..

                                                           Tada jų,
                                                           ne-ma-tau! – Tada žiūriu į kelią, dykumą,
                                                           tada nebežinau
                                                           ką veikia jie;

                                                           išnyksta gal, o gal ir ne – jų nematau, nes žiūriu, ne į juos;

                                                           tiktai į kelią,
                                                              kurį turiu nueiti, tai,
                                                            į dykumą – kiek gėlo dar vandens turiu?.. stebėdamas,

                                                            ar smėlio audros, viena po kitos,
                                                            nesiruošia manęs užklupti?!..

                                                            Tada jų – ne-ma-tau...

                                                            nes žiūriu, ne į juos;
                                                            ir ne į debesėlį baltą, kaitroje
                                                            virš smėlio,
                                                            ne į tą
                                                            erdvę –
                                                            kurios pasiekti, juk sakiau jau,

                                                            neužtenka
                                                                             skausmo...  ( ne-va-lia...)

                                                           Tada jų nematau,
                                                           nes žiūriu – ne į juos...
                                                           kada kupranugaris galvą pakele ir juda dykuma toliau...