Liucijau, kur tu?    

Būna, kai pradedant sumanymą, atrodo, jog  jis toks aiškus lyg  Dievo pakuždėtas, bet po dienos  kitos pamatai, kad, deja, Dievo ten su žvake nesurasi. Panašiai atsitiko ir man, todėl anądien Mariui rašiau:

„Labas, mielas žmogau.
Norėčiau, jog ištrintumei mano paskutinį kūrinį. Suvokiu, kad šios serijos kūrinius dar reikia gerokai pašlifuoti, kadangi sumanęs juos sudėti į antrą savo knygelę. Bet nelabai tą daryti skubu, kadangi atsirado mintis \"pavažinėti \"  Radijo karietos keliais. Taip kadaise vadinosi (Radijo karieta) radijo laida, o jos sumanytoju ir vežėju buvau aš. Man dabar šis darbas lyg ir smagesnis, negu taisinėti jau beveik parašytą \"Negražią pelėdą\".
Atsiprašau, kad trukdau.
O pasirodžius karietai, drąsiai sėskite ir važiuosime kartu. Ispanijai ir ispanėms tave gerbti ir mylėti tai netrukdys.
Būk drūtas!“
  
Marius įvykdė mano prašymą ir net pagyrė, girdi, „malonu girdėti, kad dirbate prie savo tekstų, tobulinate“.
Ech, Mariau,  Mariau! Ką tau pasakyti?

Prieš kurį laiką, matyt, kažkur netoli apylinkėje atsirado dvi papūgėlės, kurios neretai pasidairo ir po mano kiemą. Ir štai išgirdau:
- Girdėjai? Radijo karieta, kaip karalių rūmai...
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprasti, kad važiuos.
- Sunku patikėti, kad važiuos, jeigu jos vežėjas...  Betgi pati matai, kaip jis atrodo. Pavojinga važiuoti ir jam, ir tiems, kas įsidrąsintų važiuoti kartu su juo.

Atsidusau.
Kai pragyventa tiek dešimtmečių, kad juos skaičiuojant jau užlenktas ir dešiniosios rankos smilius, supranti, kad šalia jo esantį didįjį  pirštą vargu ar pasiseks užlenkti. Vilties labai nedaug, bet, žinoma, be jos neįmanoma ir dabar, jau prieš kelis metus pradėjęs aštuntą dešimtmetį, neretai pagalvoju, kad ne sarmata būtų, jeigu ir jį įveikčiau. Ir, beje, ne bet kaip - bent jau ne mirksėdamas savyje ir nesibaimindamas, kad tai, kas man gražu ir gera, kitiems taip neatrodo.
Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį galėčiau praleisti prasmingiau, kaip pasilikdamas naivus ir bandydamas pranokti tą save, kuriuo pasaulyje esu nuo 1939 metų sausio 29 dienos.
Neblogai suprantu, kad dabarties žmonių pasaulyje man pagalbininkų neatsiras, bet jeigu nėra padėties be išeities, tai manau, kad man neblogai pravers būtent tos dvi papūgėlės. Tai pirmiausia todėl, kad pats nuo savęs neužsnūsčiau, antra vertus, klausydamasis jų kažkaip lengviau, net aiškiau ir guviau prisimenu būtus dalykus. Taigi, ne tik Radijo karietą.
Ir dabar man jau rūpi ištarti Liucijaus Vanago vardą.
  
- Liucijau, kur tu?
Tyla užspiegė ausis ir aš pirmą kartą po beveik dvidešimties metu taip gyvai atsiminiau ši judrų guvų žmogų, tuomet dirbusi „Kalba Vilnius“ savaitraštyje.
- Liucijau, kur tu?
Net, regis, nesuvokta, kaip greitai išsibarstė draugai, pažįstami ir jau dažnai nebežinau nei kur jie ir kur jų reikėtų ieškoti. Vis dažniau nusileidžia mintis su žvake rankoje lyg norint taip apšvisti kelią į Anapilį.

Nelengva buvo surasti „Kalba Vilniaus“ savaitraštį, bet jį suradus, tas, prieš dvidešimt metų būtas laikas, lyg priartėjo. Iš ten pasigirdo Liucijus Vanagas, skaitantis į redakciją atsiųstą laišką.
“Dažnai klausomės radijo laidų užsienio lietuviams. Jeigu dieną nespėjame išgirsti žinių, tai minėtų laidų metu sužinome svarbiausius įvykius, kurie neretai ir plačiau pakomentuojami. Per radiją girdime keleto žurnalistų balsus, bet labiausiai laukiame dzūkiškų Prano Karlono žodžių. Jis beveik visada mums prisistato taip paprastai: „Čia Pranas Karlonas“. Tikrai nuoširdūs to žurnalisto pasakojimai apie bendravimą tiek su paprastais kaimo žmonėmis, tiek su valstybės vyrais. Gerbiama redakcija, ar negalėtumėte nors truputį papasakoti apie šį žurnalistą. Žinokite, jog  domimės ne tik laidomis, bet ir tais žmonėmis, kurie jas rengia, kurių (ypač radijo), mes niekada nematome.“-savo laiške mums rašo šilutiškių Liepių šeima . Tad tenkiname jų prašymą, kalbamės su Lietuvos radijo laidų užsienio lietuviams redaktoriumi Pranu Karlonu.“

- Ak, Liucijau, kaip man dabar norėtųsi paduoti tau ranką, apkabinti pečius, patapšnoti, bet va - net  nežinau kur esi ir net... gyvas  ar ne. Bet va ši, pastaroji aplinkybė, mane ryžtingai stumteli sugrįžti atgal ir prisiglausti prie tuose metuose sutiktų žmonių.

- Ką? - sučiauškė papūgėlė: - Ak, kaip neįdomu!
- Nekalbėk už visus, - atsišaukė kita.
- Nemokyk, ką man daryti- nedaryti. Laisvos gi, ne zoologijos sode ir ne prie medžio šakos pririštos.
- Dziedulis irgi ne zoologijos sode. Irgi laisvas.
- Tu jį dzieduliu vadini?
- Kaip visi.
- Betgi ir Pranucis gerai. Kiti girdėjau dar Pelėda pašaukia. Irgi atsiliepia.
- Tikriausiai už Vidinįm draugą. Vadina jį ištikimuoju.
- Ak, kaip norėčiau, kad ir mudvi viena apie kitą  sakytume: ištikimos. Net ir tuomet, kai bandysime užlenkti tą dešiniosios rankos didįjį pirštą.
- Būkime papūgomis, bet tik ne kvailėmis. Užlenkei ir kitos išeities nėra, kaip tik pradėti devintą dešimtmetį.
- O ką? Jeigu patinka...