Sinoptinė išpažintis
Aš išlijau, brangusis, taip ilgai lijau...
Meteoritams nesvarbu ar dužt ar degti
Kad teleskopų virpesių daugiau nejaust,
Kad žiogeliu šiandieną širdį prisisegti
Nekalbūs, lyg kalnai. Na ir gerai.
Matyt, ciklonas kaltas. Nieko ypatinga
Ir tai ką su manim dabar darai,
šiukštu neprasitarti, man patinka
Žadėta išmušė, matyt. Širdies laiku.
Šlapiom grindim tipena smulkios viltys
Mažytės, išsigandusios. Visas renku,
Kad kojų nesušaltų, nesusirgtų
Stichijos katarsiu sukūkčioja langai
Lyg vadovėly - kai nurimo viskas.
Želmenimis many tu dygai taip ilgai
Aš taip ilgai tave iš odos roviau gyvplaukiais
Kai barometrų ištvermę savim bandei
Aukščiausias brėždavo vos juntamą stopliniją.
Kad spjaut ant dėsnių, kad šiandien ateit…
aš išlijau, brangusis, mes abu išlijom.