Išgedėjimai (3)

Nulijus lietui, padvelkė vėsa ir rudeniu.
Tai tarsi nebylus kalbėjimas į širdį, perspėjimas:
Neverk, džiaukis, kol vasara, nesvarbu, kur esi, kas esi.
Lašeliai virpina smilgą, o vabalėlis spurda sparneliais pavėjui.
Tai taip primena mane... nusišypsau pati sau.
O man nusišypso praeivis – tikriausiai ir aš kažką primenu?
Gyvenimas sunertas iš daugybės klaustukų –
Kartais sunku surasti atsakymą, stalčiukuose pasilieka neįvardytieji.
Niūriom dienom išnyra kaip vaiduokliai, – melsdami duoklės sau.
Debesyse šypsosi laikas – taip, jis keičiasi akimirksniais.
Gedėjimas – kaip išdžiūvęs medis – neduoda vaisių,
Tik užima veltui vietą – na taip, juo galima sušildyti kitą,
Dar labiau šąlantį netektyse, praradimų, gailėjimų graužaty.
Akis pakeliu į dangų, o ten – besišypsanti saulė iš po debesies...
Laũmele