- Tai eini? – vis dar neparadusi vilties teiravosi Agnė.
- Ne.
- Kaip ne? – vaidino nustebusią, bet greičiau tai buvo eilinis sumišimas, – Tomai, juk tu man žadėjai? – sudėjo rankas ant liemens iš išstatė valdingą pozą, - Tomai, - nesulaukusi atsakymo bandė žvilgsniu išdeginti nematomą sieną. Tuomas tuo tarpu atitraukė nuo stalo rankas ir pasipiktinęs ramybės drumstimu atkirto:
- Ko tu nori? Juk matai, kad aš užsiėmęs.
- Netaušk niekų, pažįstu tave: tyčia ėmeisi šio darbo, kad tik nereikėtų eiti.
- O kas, jei ir taip? Kažkas dėl to nepatinka?
- Kaip sau nori, aš einu! Esi nepajudinamas kaip senas krienas, - supykusi apsigręžė ir išėjo pro duris, o Tomas jos žodžius ir išraiškingus gestus palydėjo pamaivomaisiais lūpų judesiais. Abu neliko patenkinti šiuo pokalbiu.
„Pagaliau išėjo“ – tokia dabar mintis rezgėsi jo galvoje. Atrodė, kad pagaliau atėjo taip laukta ramybė, bet Agnė, kažkur koridoriuje apsigręžusi, grįžo atgal ir pravėrusi duris, įžengė į kambarį. Tomas buvo beveik tikras, kad tai jis, dėl ko ji grįžo (mat Agnei nebuvo ko pamiršti jo kambaryje), tačiau toliau vaidino fono vaidmenį ir bandė pavirsti nematomu vaiduokliu ar akmenine statula, į kurią praeiviai nekreipia dėmesio. Agnė, lyg psichologė, ruošdamasi būsimam seansui, nieko nesakiusi atsisėdo ant languotu užtiesalu paklotos lovos. Tomas, jausdamas subruzdimą, akies kampučiu žvilgterėjo, ką ji čia sumąstė, bet kaip mat „grįžo“ prie savo užsiėmimo ant stalo. Agnė netruko sudrumsti „karaliaus“ ramybę:
- Kodėl tu neini? – bejėgiškai sukryžiavusi ant kelių ištiestas rankas ir šiek tiek palinkusi į priekį paklausė.
- Taigi nenoriu... Kas tau dar neaišku? – spyriojosi.
- Na gi, Álfreda juk abu kvietė, netgi tavęs asmeniškai prašė. Negražu, netėsėti duoto žodžio.
- Nieko aš jai nežadėjau, sakiau: „Gal ateisiu“. Tai manęs neįpareigoja.
Agnė tarsi meška bandė urgztelti.
- Einam, bus smagus vakararėlis: susirinks daug žmonių.
- Na ir kas?
- Eeeiiinaam, - žinodama brolio užsispyrimą, toliau atkakliai bandė pralaužti sieną.
- Ne-no-riu! Ką aš ten veiksiu? Sakau – man ten neįdomu.
- Taip, nenori, neįdomu, neturėsi, ką veikti. Iš kur toks žiniuonis?
- Pati žinai, kad nemėgstu bendrauti su žmonėmis. Man sunkiai sekasi...
- Taip, žinoma. Nejau tikiesi pamėgti tą daryti sėdėdamas namuose? Manai, kad taip elgiantis, bendrauti su žmonėmis taps lengviau? Pabusk, brolau. Pasižiūrėk pro langą: vasara – visa gyvastis kruta.
- Dar neaklas, jeigu ką, nors ir žlibas, - rado progos pasimaivyti, mat pasijautė įžeistas, tad jam buvo „garbės reikalas“ atkirsti. Tomas buvo pasimetęs – kovojo pats su savimi, negalėdamas priimti sprendimo. Nors sesers pasiūlymas ir viliojo ir norėjo jį priimti, bet kažkas viduje neleido to padaryti – laikė jį už rankos. Daug mąstyti, mažai veikti – štai jo bėda. – Aš bijau žmonių, - nesugalvodamas, ką daugiau pasakyti, pridūrė.
- Dėl to ir bijai, nes jų vengi! Kaip tau bendravimas gali būti įprastas dalykas, kai tu sėdi tarp šių sienų ir kiekvienąkart išėjęs turi taikstytis su išoriniu pasauliu? Juk pats žinai, kaip nemalonu žiūrėti į ryškią prožektoriaus šviesą tamsoje, kai ši staigiai uždegama prieš akis. O ir skausminga. Juk visai kas kita, kai gali prie šios šviesos pamažu priprasti? Ar gi ne?
- Gal ir... Kas iš to, filosofe?
- Aš tik noriu pasakyti, kad žmonės ir yra tos akinančios šviesos - galingesnės nei bet kuris prožektorius. Todėl jei nori neapakti ir netapti aklas, turi prie šių šviesulių taikytis po truputį, ne iškart. Juk šivesoje gyventi daug mieliau negu tamsoje? Tada gali tvirtai žengti žeme, nes matai, kur dedi kojas.
Tomas susimąstęs tylėjo. Giliai atsiduso. Jo galvoje dabar sukosi spalvoti sesers nupiešti vaizdiniai. Įsivaizdavo, kad žvaigždės nakties danguje – tai žmonės, rankose nešantys po ryškų žibintą. Jos juk taip toli, bet taip ryškiai šviečia! Gal žmonių skleidžiama šviesa irgi tokia pat galinga?
- Ai... – išsitiesęs ražėsi, - Vis tiek nuėjęs ten visąlaik tylėsiu.
- Nešnekėk niekų. Be reikalo apstatai save barjerais – negalvok taip. Jeigu reikės – taukši kaip papūga. Tu pats nė nenumanai, koks kalbus gali būti, patikėk, - kad ir ką dabar Agnė būtų sakiusiu, jos veido išraiška galėjo bet ką įtikinti. Tomas sutiko su sesers teiginiais, nors iš užsispyrimo ir kitų žmonių jam įdiegtos žemos savivertės ir bandė priešgyniauti. Visai tai lėmė jo draugišką ir pasitikėjimo įkvėptą šypsnį puse lūpų. Agnė nudžiugo dėl tokios brolio reakcijos ir nusišypsojo. Ne, tai nebuvo šalta dirbtinė šypsena, priešingai – džiaugėsi brolio parodytu sąmoningumu ir ryžtu, o labiausiai, savo indėliu jį įkalbinant.
- Galime eiti, tik sutvarkysiu stalą, - tarė Tomas.
- Ne, palik! – kone isteriškai užrėkė.
- Kodėl? – nuščiuvęs nesuprato tokio jos poelgio.
- Ne, nieko. – jau švelnesniu tonu, sumerkdama akis, taip primindama sau, kad vos visko nesugadino, - Tiesiog palik viską savo vietoje – taip bus geriau, pamatysi, - šyptelėjo.
- Na gerai, bet vis tiek nesuprantu, kodėl... – vis dar stovėjo nustebęs ir žvelgė į ją.
- Na dabar turėčiau grįžti į akmens amžių, pasakoti nuobodžias istorijas apie olas, urvus... Tada tikrai su tokia pamišėle niekur neitum, - bandė išsisukti iš padėties, bet pasimetimas pradėjo ryškėti jos veide.
- Žinai, tu tikrai trenkta, - išpyškino, - bet priešingu atveju nebūtum mano sesuo, - nors gal ir skambėjo kiek įžūliai, bet abu, pritardami vienas kito pasakytoms mintims, linskmai nusikvatojo.
- Na, eime.
Išėję iš kambario ilgai netruko, kai atsidūrė kieme.
- Ačiū tau, - pasukęs galvą į sesers pusę ištarė Tomas.
- Už ką? – kiek netikėtas įvykių posūkis Agnei. Ši sutriko.
- Už tai, kad esi šauni sesuo.
- Aa, visada prašom. Savo mylimo broliuko juk negaliu nemylėti. - pasidžiaugė, - Eime, neverskime Álfredos mūsų pasigesti.
Tomas linktelėjo galvą ir juodu pajudėjo. Saulė jau artėjo saulėlydžio link: buvo rausva, ryškia spalvų mozaika nudažydama ramų vakaro dangų. Dvi linguojančios figūros netruko pradingti žaliuojančių kaštonų alėjos fone, palikdami už savęs nebylius medžių šešėlius.