Melagiai
  
   Į Naujininkus iš daktaro sugrįžau vienas, net be Kandžiaus, kuris nemirksinčiomis akimis žiūrėjo į manąsias ir  sakė:
   - Dzieduli, tikri draugai savo bičiulių nelaimėje nepaliek. Ir ypatingai karo metu.
   - Karo metu? Kur jį matai. Kalbu apie Lietuvą.
   - Aš irgi apie Lietuvą. Ir, prašau, nepyk, dzieduli, kad pasilieku ten, kur Šventoji. O tai, kad mums uždarytos visos daktaro durys, reiškia ne tiek daug, kad galėčiau ramia sąžine sugrįžti į Naujininkus. Eik, dzieduli. Kažkokia nuojauta klausesnė už mano ausis - Simajudas mums nepadeda. Gal todėl, kad ne Marcinkonių parapijoje, o gal tas Judas vis dėlto Iskariotas, o ne Tadas. Man dabar tai nedaug reiškia. Bet priešpilį įveikti, žinoma, reikia.
   - Reikia, bet tik ne iki kito Simajudo.
   - Eik, eik, dzieduli. Ant palangės prie etažerės tavo sąsiuvinis paliktas. Negerai, jeigu jį pamatys negeros akys.
   - Ak, Kandžiau, Kandžiau... Aš greitai sugrįšiu.
   - Gerai, dzieduli, bet kol kas raidžiu trijulė tegu nežino to. Ji irgi nepanoro, kad žinotume apie jos susirinkimą rūsyje. Tegu, bet mums reikia žinoti. Antraip, argi drįsčiau save vadintis šunimi?
   Sugrįžau į Naujininkus irgi neskaičiuodamas žingsnių ar besižvalgydamas - aušta? įdienoja ar temsta? Tačiau įėjęs į namo laiptinę suradau uždarinėjantį buto duris Vidini?
   -Kur tu?
   - Ė, reikia prasivėdinti, bet neklausk – kur? Neklausk dabar. Rytoj taip pat neklausk. Toks dabar laikas, kad manęs nereikia klaust. Laukimo laikas. O kada galima bus, net nežinau. Beje, aš irgi neklausiu, kur padėjai Šventąją ir kur pasiliko šunelis Kandžius.
   Žvilgterėjau į mielą, šilto-šalto mačiusį bičiulį, kurį mintyse vadinu likimo bendražygiu ir neatrodė, kad kažkas vyksta kitaip. Man gera buvo žinoti, kad į „Petro ofseto“ spaustuvę iškeliavo dukterų parinkti eilėraščiai, bet jaučiau, kad galėjo būti geriau. Apmaudu žinoti, kad ant knygos viršelio nebus užrašyta Vidinio pavardė. Buvo kategoriškai reiklus, kad atsitiktų būtent taip. Vidinis gyveno ne tik be asmens dokumentų; taip pat gyveno be vardo ir reikėjo pykti, kad bent skliausteliuose leistų parašyti: Pelėda. Leido, tačiau, beje, šalia mano pavardės. Net neįtariau, kad Pelėda bus perskaitomas kaip mano literatūrinis slaptažodis. Tuomet pamatęs planuojamo viršelio antspaudą teištarė:
   - Manykim, kad kaip pirma knygelė, ne taip blogai.
   - Kalbi lyg  žinotumei, kad kada nors bus geriau.
   - Et, neperšokęs per tvorą ne tik nesakyk „op“, bet ir neįtikinėk, kad per ją nešoksi. Tačiau kad esame melagiai, tas tiesa.
   - Melagiai?
   - Taip, Františekai, esame melagiai. Aš gyvendamas be asmens dokumentų, kaip, sakykime, Pelėda, o tu, nors su dokumentais, bet jų nepaisydamas. Taip, taip, mielas Františekai. Arba netikri dokumentai su juose parašytu Františeko vardu, arba esi melagis, įvardindamas save knygelėje kaip Pranas. O kaip kitaip, a? Kaip?
   - Betgi tu žinai, kodėl taip.
   - Nereikėjo išmesti knygai paruošto kūrinėlio. Šiuo atveju ne taip svarbu, kad poezijos jame nedaug ar visai nėra. Patikėk, jog ne taip svarbu, Františekai.
   - Na, palepini tu mane. Ačiū. Tik ir girdžiu: Františekas! Františekas! Kas tau koją užmynė?
   - Bent vienas kitam neturėtume meluoti, bet kai tokia padėtis, deja, deja...
   - Ar manai, kad meluoju?
   - Atsiversk knygelę. Nesvarbu, kad kol kas tik mintyse ir nesvarbu kokį puslapį atverti, bet tikėk, kad ten parašyta taip, kaip aš perskaitysiu. Žodžiu, patikėdamas, kad atsitiko taip, jog  eilėraštis „Františekas“ išlikęs joje.
   - Juokauk toliau. Esi lietuvis, taigi tautos be subtilaus humoro žmogus, bet... saiką turėk, - pasakiau, nežinia net kodėl pykdamas. O Vidinis nusiėmė nuo galvos kepurę ir, valstietiškai glamžydamas ją žemai nuleistose rankose:

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
Kad galim pakalbėti -
Aš neužaugau Lenkijai, tačiau
Mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako -
Kur gimiau,
Ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai tyri
Kaip dzūkų kopų smėlis -
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
Kryžius kėlė kuo aukščiau,
Kad pamatytų Musteika,
Ir Marcinkonys,
Ir net visi raistai Čepkelių.

Dzievuliau mano,
Varge mano,
Nuo čia lig Gardino
Kaip lig kalėjimo netoli.
Tai ten ir mano gimtą dieną
Sutiko tėvas - kalinys.
Dabar, kuomet kalbuosi su jumis,
Tai guli prieš akis
Eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms,
Kad gelsta neišnykę -
Jos mano dvasiai paspirtis:
Kai šalia jų esu,
Geriau tikiu,
Kad praeitis - ne vien tik
Kaip tokia;
Iš jos į dabartį nešu
Ir biografijos skausmingas eilutes -
Per jas ir pats žinau
Ir jums sakau,
Kodėl neleista Vincui pamatyti
Tą sausio šventą naktį
Gimusio sūnaus.

„Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo\"

Pavardė, vardas:
- Karlonas Vincas
Sprendimas:
-12 metų.“

Lig Gardino
Kaip lig kalėjimo – netoli.
Kur kas toliau lig vardo - Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunat tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Būti Františeku -
Lenkų vardyno sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, ne,
Tačiau mano varde
Ir Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau
Išėjusį Anapilio kely
Vadint mane Pranu
Ir neapkęsti ar mylėti.
    („Františekas“, 2006-08-28)

   Taip eilėraštį skaitančio Vidinio dar nebuvau girdėjęs. Žiūrėjau nieko nematančiomis akimis, o ten, savyje, Savęspi, po sielą kas akimirką aušo - geso vaizdai, tik kryžius, o prie jo stovintis ir besišypsantis tėvas pasiliko būti vis toks pats besimainančių peizažų panoramoje.