Išgedėjimai (2)

Dar vis kalbuosi su savimi, nieks neatsako „kodėl“.
Jau niekada nevirpėsiu, niekada...
Veidas skaudžiai įspaustas anspaudu, kryžium.
Rodos, gyvybės šaknis nukirsta, beliko malda TAU.
Ne, dar nėra ko skųstis, dar galima pradėti viską iš naujo.
Tik va, jaučiuosi tokia sena, kaip žemė.
Kartoju sau: juk išmintis, gerumas, švelnumas svarbiausia.
Jau nemoku tikriausiai ir mylėti, viską pamiršau.
Tik kartais užuodžiu ežero kvapą, matau besileidžiančią
Ten – į vaikystę, už miško – saulę...
Na ir tegul, tegul saujoj neliko beveik nieko, tegul!
Tegul pasilieka tik nesumeluotas artumas...
Matau besišypsantį raudonskruostį senelį
Ir, rodos, klausia – „tai ar groji, anūkėle, akordeonu?“
Negaliu atsakyti, kad širdis verkia, – negroju seniai...
Ašaros nepagydo praradimų...
Laũmele