Tu manęs nepažinsi iš tolo –
per dygus, kad sudygčiau lūpomis,
Kai per atlapą tau nuropoju,
auksaspalve ugnim įsliūkinu.
Kada gatvė siaurėja į pilnatį,
nerūkau ir jaučiuos senamadiškas.
Sau į ugnį šampano įsipilu –
buvau jaunas, dabar – simpatiškas.
Tu manęs iš akių nepažinsi,
kol dėliosiuosi laiko dėlionėje.
Nuo betono dievų ir sfinksų
burnoje man – prastokas skonis.

Na nebent su valiūkiška šypsena
tarp bejausmių veidų išsiduočiau.
Pažinai? Labas rytas! Šypsomės!
Ar jauti? Šypsena – tik klastotė.
Tiktai mitas, kad niekam neskauda.
Tiktai farsas, kad karas jau baigėsi.
Mano mylimas, gerbiamas drauge –
mano prieše, išgerkim už laiką.