Pražydo rožė, pirmoji sodo rožė,
Tik ji daugiau nei  žydinti gėlė,
Tylom žvelgiu į žiedo švelnų grožį,
Nušvitusį iš paslapčių gelmės.

Ilgai ir kantriai šios minutės laukta,
Kolei užaugs, po šalčių sulapos,
Pavirs į krūmą tvirtą, vešlų, aukštą,
Kad vėjas nenulaužtų joks.

Rausvais žiedais žalios šakelės linksta,
Jų taip gausu, tad su džiaugsmu stebies,
Iš kur šviesių spalvų juodoj žemelėj gimsta,
Kur glūdi paslaptis šio augalo lemties?

Pražydo rožė, nesakau, kad mano,
Vien dėl manęs nebūtų tiek žiedų,
Kasryt per langą iš mažyčio namo
Ją sveikina dvi poros mylinčių akių.

Gal rožė jaučia, gal gėlelė žino,
Kad žydi dar ne skausmui vienumos,
Kol dviejų rankos saugo ir augina,
Ne vieną žiedą joms padovanos.