Žiūriu ne į veidrodžio klystančią šukę,
Kuri geba rodyti kūnų paviršių -
Jei dovaną išimi, kam jos dėžutė?
O tu ne prasčiau, negu stiklas, pagirsi.

Sugrįšim į ašarą, juoko raukšlelę,
Į būvį skridimo laimingoj krūtinėj,
Į tai, ko paviršius parodyt negali,
Kova su laiku kai yra žūtbūtinė.

Ir dar viltimi, kuri ruošiasi būti,
Nepaisant, kad viskas pasaulyje kinta.
Kokia išdavikė ta veidrodžio šukė!
Jinai dabarty amžinai pakabinta.

Nerodo ji žydinčio mudviejų sodo,
Gausiu derlumu išbyrėjusių vaisių,
Pilnatvės šviesos akyse neparodo,
Kada atminimuos kas dieną lankaisi.

Sidabras ant stiklo...Jis moka užburti,
Jis moka erdves aklinai uždaryti.
Išmesiu meluojančią veidrodžio šukę -
Save tavo žvilgsny galiu pamatyti.