Atlaidinis
Baltumu dienos sodų suklupo
į naktis,
atlaidams neatleidus –
nukraujuosiu rožančium į lūpas,
dar žaizdoms neužgijus ant veido.
Išbyrės iš akių žodžių duona
ir nubėgs
basomis tau tarp pirštų...
Sirpsta vynas – toks skaisčiai raudonas,
kai žiedai į pavasarį miršta.
Nevirpėk,
tai tik suverpia vyšnių
vėtros supdamos žiedlapių kančią –
įtikėdami plyšta ir plyšta
apsiaustėliai baltų adorančių.
Per jauni,
kad po kojom nukristų –
tegul vėtros baltumą suaudžia.
Mes abu paaukojom po Kristų,
neišmokę
žydėt
šitaip
skaudžiai...