Skausmingai diena bunda –
Pirmoji sąmonės būsena – „...ne ta...“.
Bandymas šlovint rytą ir gyvenimą
Baigiasi žodžių skambėjimu mintyse.
Jie kaip kirvarpos krebždeno pernakt,
Rytui išaušus, apsireiškė –
Kelerių metų derliaus nėra.
Na liko kažkas – pamokos.
Pradedu nuo kalbėjimo su savimi,
Nes tu juk neatsakysi – kodėl?
Visas tobulėjimas sugriūva
Kaip kortų namelis.
Pirmoji pamoka – nestatyk namo,
Tegul kas nors stato už tave.
Bet gi tai egoistinis išpuikimas, –
Nestatyt savo rankom.
Taip gimsta prieštaravimai.
Atgal kelio nėra – vadinasi, viskas iš naujo.
Išvada neteisinga – svarbiausia objektyvumas.
Kirvarpos nemėgsta chemijos.
Gal pradėt nuo daigintų pupelių?
Ne, taip negerai, liks užkratas ateičiai.
Nežudyk – nieko nevalia žudyti,
Net ir jausmų – jie turi išplaukti ašarom.
Gal tai geriausia dezinfekcija nuo visų „ligų“.