Pleistras ant nykštuko kojos
   Labai gerai įleidęs šaknis
Turintis savo lipnią pasąmonę
   Ankštas kaip Dievo ašis
Velkasi paskui Dantės akis
   Jų žvilgsnis kaip jūros auginamos

                                                   bute ly

Užkemšu – atkemšu
   Kriauklės plaučius
Iš jų tiktai trinamo marmuro dulkės
   Įtrauktos į šnerves pjaunamo triušio
Visa tai tik Veneros liepsnų liūdesys
   Kuris paskrajojęs išeina ir lieka
Taip lieka lempučių sudegęs volframas