Ji manė, kad tėra paprastas kūnas, prikimštas nereikalingų minčių. Persisūdęs pykčiu ir neverta patirtim. Eidama jausdavo tik tai, kas liesdavo jos odą – vėją, šilumą, žvilgsnius.
Retkarčiais skaudžiai nusikosėdavo, lyg bandytų išspjauti iš savęs sielą...
Sielą, kuri kentėjo jos kūne, kuri buvo marinama neapykanta, savęs nesupratimu ir nemeile artimui (mylėk savo artimą kaip patį save)
O kas jai gali būti artimiau nei ji pati sau? Ar nemanė ji, kad jos kūnas reikalavo jos pačios, tyros, atviros? Atviros sau. Žinot, ką tai Reiškia? Kai nuogas stovi prieš audrą ir nesidengi, kai lieti save pirštų pagalvėlėmis ir kaskart priverti širdį sustoti. Tai meilė sau.
(kaip danguje taip ir ant žemės)
Kokia bejėgė buvo viduje, tokia pat silpna ir pažeidžiama buvo išorėje. Savo mintimis save bardama, mintimis nekęsdama, ji žudė/smaugė/dusino tą mažą meilės reikalaujantį žmogų viduje.
Bet ji to nesuprato, ji neieškojo savęs, nebandė atrasti problemų, kurios trukdė jai gyventi. Reikalavo per daug iš kitų, iš savęs – per mažai.
Kuo visa tai baigės?
Tai nesibaigia, nes siela nemirtinga, ji keliauja po pasaulius, tikėdamasi apsivalymo...
Tikėdamasi Energijos. Meilės Energijos...

Gal tu suteiksi šansą bent savo sielai būti laimingai tavo kūne?