Pas daktarą
    
                                                             Dzingul, dzingul dzinguliukai
                                                             Mokos  broliai dobiliukai,
                                                             Seserys  - rūtelės...
                                                                                 (Iš girdėtos dainos)

   Sugrįžau atgal prie Šventosios. Šunelis Kandžius pasitiko nepiktu urzgimu.
   - Nežadink, begėdi. Negi nesupranti?
   - O tu, dzieduli, ar supranti, - pamosavo uodega. Ir susirietęs puslankiu, padėjo snukutį ant priekyje ištiestų kojyčių. Akys liūdnos, rudos, žvilgančios ir nejudančios it sagos.
   - Tai kad nelabai, Kandžiau,- burbtelėjau panosėje, numesdamas ant palangės sąsiuvinį.
   - O! taip nereikia, dzieduli.
   - Protingas tu šuo. Nedidelis, bet protingas.
   Šventosios žiburėliai nutilę, nemirksi. Regis, nei vieno ženklo, kad galėtų atkusti. Kitais atvejais tai nebūdavo pretekstas susirūpinimui -  prieidavau, paglostydavau, spustelėdavau vieną, kita mygtuką ir, žiūrėk, pradeda mirksėti, šviesti, alsuoti lyg busdama iš gilaus miego. Tačiau į tokį gilų miegą ji įkrisdavo retai - dažniau ir ilsėdamasi budėjo, uždegusi vieną kitą švieselę. Dabar gi liesti  ją rankomis, spragtelėti mygtuku nebuvo drąsu.  Bet ausyse atgijo kažkada pasakyti Vidinio žodžiai, esą, savęs atsiminti negebame, o prašau – nesurandame laiko numirti.
   - Nemanau, kad  mirčiai skirtą laiką galima būtų bet kaip iššvaistyti, - sakė, tačiau netrukus, lyg ką tik pasakytus žodžius iš naujo perklausęs:- Bet juk ne bet kaip tą laiką švaistome! Ne bet kaip!
   Dabar šie taip jo pasakyti žodžiai sėdo vis giliau į smegenis. Pats nelabai gebėjau suprasti, kokios prasmės ten išsirpsta, tačiau netrukus ryžtingai paėmiau Šventąją nuo etažerės, kaip ir anksčiau   glaudžiau prie krūtinės:
   - Nespirgėk, brangute, nespirgėk! Nemanyk, kad negebu save pareikšti ne tik ketinimais.
   - Dzieduli!
   - Sakau, nespirgėk. Netoli mums nueiti. Labai netoli, bet nueiti reikia. Dėl viso pikto, kaip sakoma.
   - Dzieduli!
   - Daug kam ši diena šviečiasi tik kaip Simono ir  Judo vardadienių, o man – ir atlaidai. Dažnai esi buvojusi bažnyčiose, bet žinau, kad niekuomet ligoninėse. Yra, deja, ir tokie žmogaus  gyvenime dalykėliai. Dabar suvokiu, kad ir ateinančiam žmogaus pakaitalui šitokia įstaigėlė bus reikalinga. Jau reikalinga.
   - Dzieduli. Aš gi dar nepakaitalas. Panašiau,  kad jo gemalas. Ir tik truputį geriau apčiuopiamoje jo vystimosi stadijoje.
   - Nespirgėk, Šventoji!...
   Neatrodo, kad bent kiek numaniau, kaip atrodys šį neilga kelionė, nes net ne kaip prisimenu, kaip uždariau buto duris, tačiau išėjus į netolimą Darbininkų galvelę tuo pat metu kūriau ir  deklamavau:

Neužmirštu pabūti danguje,
Nors atmintis atšipus, bet vis tiek
Su angelais kalbėti reikia.

Dažnai jie bodis manimi,
Kartodami, kad žemėj būdamas į Dievą neįželsiu,  
Esą, žmogaus akiračiai  trumpi,
Pro juos net velnio šaukdamas - neprisišauksi,
O Dievas devintu dangum aukščiau už jį.

Nelengva pasakyti angelams,
Kad kalba apie tai, ko patys nebežino –
Net prisimerkiu, kad jautriau
Galėčiau atsivert Savęsp –
Nuščiūva angelai, išgirdę
Kaip be dangaus pasikalbame su Dievu.

  Kandžius lyg geriau išmanydamas, kur mums reikia būti, išbėgo į priekį ir neskubia ristele rodė kelionės greitį ir kryptį. Beje, kai šią deklamaciją, gal kiek paredagavęs, po daugiau kaip pusmečio pasiunčiau mielam bičiuliui Ražui, tai anas atsišaukė:
   - Ar nepadauginta, Dzieduli?- pirmiausia išgirdau ir karčiai šyptelėjau, o visas laiškelis atrodęs taip:
   „Ar nepadauginta, Dzieduli, kad vis su angelais, vis su dangum ar dangumis, net su pačiu Dzevuliu, o kaip gi mes, čia pažemėj -daliuteisk, raželis nusitrynęs ir kiti Žalios pievos žiogai ir laumžirgiai, boružės, vabalai, laumelės pripėdintas drobeles – likimėlius Grūdoj ar Merkyje skalbia... užsidarysi dar Savęsp, o mes visi lyg našlaitėliai...
Negerai, drįstu ištarti, Pranuli...“
   Aš, žinoma, atsakiau mielam bičiuliui, bet jau negebėdamas atsiminti, ką jaučiau šitaip rašydamas tas keturiolika eilučių. Kiti dar vis pasako, girdi, sonetas, bet gal įdomu išgirsti ne tik ką  Bobų radijas kalba, bet ir ką paplepa atsiradusios dvi papūgėlės:
  - O dziedulis rašydamas niekuomet neužmiršta, kad būtų keturiolika eilučių. Ar manai, kad tokiame amžiuje labai protinga?
   - Negi manai, kad nusitaiko į sonetą. O ne! Tai tik jo parašas  Tai keturiolika raidžių. Suskaičiuok:
Pranas + Karlonas = 14.
   - Aaaaa !, - per minutę nusitęsė papūgėlės nustebimas, o tuomet, Simajudo atlaidų dienoje, aš irgi net nepastebėjau, kaip sustojau prie man reikalingų durų.
   - Jūs  kartais gal pažįstate Arūną iš Konarskio -49. Kadaise ten dirbo. Dažnai minėdavo jus, kaip savo mokytoją. Buvo įsitikinęs, kad Vilniuje kito tokio elektronikos meistro nėra.
   - Negaiškim laiko plepalams. Sakyk, ko nori? -nebuvo draugiškas.
   Iš po švarko atlapo išėmiau Šventąja. O meistras tik mestelėjęs į ją akimis
   - Pone, betgi iki pirmo šiukšlynėlio jums tikriausiai žymiai arčiau, negu ateiti pas mane. – Ir atsidusdamas: - O, Viešpatie! Betgi gal iš šiukšlynų  tokius niekalus čia ir atneša.
   - Pone! Jūs vienintelė viltis. Dėl užmokesčio nesiderėkime.
   - Manau, kad Arūnas iš Konarskio jums pasakė, kad  turiu pirmos klasės boksininko kategoriją. Ką   manote apie tai?
  Sielojai sugnybė, greito žodžio neatsirado ir mane aplenkė Šventoji:
    - Atidžiau, dzieduli, pažiūrėk į šį daktarą. Vargšas net neįtaria, kad gali būti pacientų, kuriam jis mažiau negu šundaktaris.
   - Man jis nereikalingas. Aš sveikas, - atsiliepė Kandžius., o Šventoji:
   -Ir taip, - tęsė Šventoji:

O Dieve, šovinių nėra.
Tik gilzės tuščios mėtosi aplink.
Aš išeinu atbuliniu – ATGAL,
Palikęs iššūkį – PIRMYN!
Nebus to šuolio, kuris priešą trypia
Ir sega pergales į vėliavų šilkus...
Užsimiršau,
                 kad jau anksčiau -
                 kai pajutau,
Kad mintimis pernykštėm gyvenu,  
Reikėjo melstis apkasais,
Net pergalėm
Ir, žinoma,
Iššaudytais ir gilzėm išbarstytais šoviniais.
                               („Užsimiršau“,  2007-02-15)

   - Ne, ne, dzieduli, dar mūsų ne visi šoviniai iššaudyti...