Žvelgiu ir aš į laiko tėkmę
pro balzganas dangaus erdves.
Tik vienas sieksnis, trumpas sieksnis...
Ir niekas jau taku neves

pro gyvą sieną – mišką žalią,
pro rytą, sklindantį laukais,
tyloj dar dunksančią Šarnelę
tyliais gegužės vakarais,

pro duona kvepiantį arimą,
rugiagėlės tylias dainas,
širdies audringą pakilimą
ir naktį žibančias žvaigždes.

Pro laiko tėkmę, saulės blyksnį,
užgesusį neviltyje.
Ir tylų liūdesį – pranykti,
ir laukt ar keisis būtyje

užgesusios dangaus svajonės,
pranykę laiko pamatai...
Tauta gimtoji, mano žmonės –
širdy jūs likot amžinai

kaip gaivus kvapas ryto vėjo,
kaip šiluma gimtų namų.
Skubėjau aš, bet nesuspėjau
gyvent tarp savo artimų...

Nurimo viskas, liko žodžiai,
pasėtas nerimas gilus.
Atvėręs širdį tik parodžiau,
koks Tėviškės šviesus dangus.