Jie išlenda naktį,
Kur niekas jų nemato
Ir tamsa nutvieskia mišką,
Pilkoj kūdroj vyksta puota
Purvo šampane skęsta mažieji parazitai...

Jie pasirodo tada,
Kai vilkai staugia paslapčia -
Meldžiasi mėnulio saulei
Ir miške apkvaitusios gyvatės,
Prievartauja nekaltą drugelį

Mažieji kūdros žmogeliukai
Nemėgsta dienos šviesos,
Nors niekada jos nematė -
Jie mėgsta išgerti
Nebaisios jiems nei konvulsijos,nei jokios šizofrenijos -
Lamingi bjaurybės - jie nežino,ką reiškia pagirios...

Jie dar rūko žolę.
Ne bet kokią, o šviežią - ką tik nuskintą...
Išlindę iš dvokiančios kūdros,
Jie grimsta į juodą pelkynų dumblą

Ir svaigsta nuo gamtos prostitučių -
Raudonūjų rožių ir skaisčiūjų žibuoklių
Meilės aktas paprastai trunka per visą naktį,
Arba tol ,kol kvapusis spiritas neišgaruoja...

Kartais juos aplanko piktas ir nelaimingas vilkas -
Užuodžia,šaunuolis kur slepiasi mažieji šlykštynės
Ir bando juos prisijaukinti,tada suėda gyvus...

Tačiau,dažniausiai jie apanka,
Nuo per didelio kiekio
Naktinės beprotystės.
Arba nuo besaikės masturbacijos,
Nustoja plakusios jų purvinos širdelės

Tada jie atgyja į žmogų,
Ir su juo susidraugauja
Tokie reinkarnavę kūdros bepročiai
Niekuo nebesiskiria nuo paprasto degradavusio šizofreniko alkoholiko...