Kažkur – tarp debesų ir vėjo – gyvena svajonė.
Toji, kuri skrenda kaip paukštis,
Moja, lyg angelas sargas būtų.
Tai ta svajonė, kuri niekad neužauga –
Džiūgauja kaip vaikas nuo švelnaus žodžio,
Meilaus žvilgsnio, šilto apkabinimo.
Jos sparnai siekia nuo mažo iki seno.
Ji nemoka pykti, ji tik džiaugiasi ir šėlsta.
Nesvarbu, kad už lango lietus ir niūrūs debesys.
Ji moka iš lašelio padaryti stebuklą.
Nukritusiam rausvam lape pamato meilę,
Lakštingalos čiulbėjime – ilgesingas melodijų naktis.
Ji mato vaivorykštės juostoj kelią tarp širdžių.
Svajonė nepavydi – ji šypsosi ir kiekvienam sutiktam
Dalina linkėjimų dovanas, beria žodžius kaip žiedus,
Kvepiančius, kviečiančius, laiminančius.
Svajonės neapleidžia savo būstų, kol
Pikta širdgėla nesudaužo pilių...
Tuomet jos tupia į upes ir bėga, rauda kriokliais,
Krenta žemyn, kol žmogus priglaudžia žmogų,
Ir vėl delnuose iškėlę, grąžina jas tarp debesų ir vėjo...