Žodžio lūpas užspaudžiu, kad akys kalbėtų prieš lietų,
Kad žinotų kur kristi nemiegantis sapno buvimas,
Pasirenku tai, nors nenoriu visai, kad skaudėtų,
Neprisirpusio judesio posūkiai dar netikri ir negimę.

Pasirenku kryptį, pamišusi žingsnį ir trauką,
Nemokanti kantriai vėluoti, kai reikia sugrįžti,
Kur skuba visi ir tik vienas iš tūkstančio laukia,
Po laukinio lietaus delnas skleidžias ir tyliai pražįsta.

Pakvimpa šviesa kūnų perkėlos šiltos ir lėtos,
Užaugina gyvenimus, jaukiai priglunda ir šypsos,
Išeinu neilgam, kol išmoksiu be geismo mylėti,
Neišmokęs pamiršt, kol ateisi manęs pasitikti.