Laikas ir mergaitė
Vyresnėlė sesė nemeili žiūrėjo,
Kam žaliam gegužy tas eiles rašai.
Dar kadai prieš karą sesė ištekėjo.
Vyras ir vaikai - ir ak laikai laikai...
Pelenų, pagiežos, skausmo kiek paliko
Vasara po karo, po karų karai.
Ak, svajot nedora... O svajoja tykiai
Vakarais nurimę platūs ežerai.
Tyluma. O paukščiai, kur negrįš tėvynėn!
O tulžim užtvinę vieškeliai, miškai.
Kam gi tau, mergaite, tie nesuraminę
Lūkesčiu nei laime metai. Nesakai...
Ir kodėl, už ką ne laikas karalaičiui
Liemenėlį glaust, bučiuot gelsvas kasas.
Ar akių melsvųjų stebuklingam kraičiui
Paskandint siaubūnai sietuvas iškas.
Tai džiaugeis aptikus skrynioj tuos kasnykus,
Tas spalvas vaikystės ir širdy laikei.
Kaip ilgėjais džiaugsmo, darganas palikus,
Kai svaja nuo kraujo nusigręžė, kai -
\"Pro svirnelio langą šypsojosi mėnuo,
Iš tavųjų žodžių juokės iš širdies.
O sapnų karalius tave vedė vieną
Per melsvas palaukes pasakų šalies.\" - -