Šitokį miestą bandau jaukintis
primerktomis akimis –

tarytum ruoščiausi kada jį palikti,
išmainyti į gražų
kitų kraštų atviruką ar

aukcione parduoti jo
dar dažais atsiduodančius
paveikslus, švelniai

lyg smiltis nuo delno
nubraukdama
trejus artimos
draugystės metus.

Naktimis vis dar pabundu
verkdama, kad žmonių
veidai susilieja
į vieną paletę – reikia
labai pasistengti,
jog atpažintum juose save,

įžiūrėtum blausius miesto ženklus,
mūsų susikirtimus ir
jų antspaudus,
reikiamus troleibusų
numerėlius...

Žiūrėti į apdulkėjusį
palangės veidrodį,

lyg į praslinkusį vakaro dangų
su dar nenubraukto
miesto atspindžiu.