Tai valstiečių ežerai apvalieji
Lyginas su mano skausmo ratais,
Mažais gyvsidabriais, ant grindų išsiliejusiais
Duona juoda suėsta ant rankų žaidžiančio katino.
Bandau jį nustumti, prisimenu, kad retai
Gimsta kūdikiai kačiukų galvelėm
Ir miaukia,
Iškniaukdami skaudulius.
Aš neturiu žuvų, kurios mane įsimylėti galėtų.
Man trūksta žemėje judančio taško, kurį apkabinti galėčiau.
Tai, kas vadinasi manimi,
Drebančiomis rankomis per naktį išžiedžia
Ateinančią dieną,
Ir nelygiais kampais per valandas
Šlapiam moly klampoju –
Iki skruzdėlės darbštuolės trūksta tik kūno.
Taika veidrodžius baltais miltais užbėrė,
Budinti raktininkė rėkia:
– Mergaite, tu dangui dar neprisirpusi uoga!
Tikriausia tai reiškia, kad per jauna į Dievo uogienę.
Pastebėjau, kad man skauda tada, kai debesys
Išdėlioja Mėlynbarzdžio ikoną,
O jam mano katpėdėlės netinka,
Problema vadinas Kontrastas.
Tai, kas verkia Sekmadieniais, neprašo
Atvirkščiai pasaulį supilti,
Gi gaila beržų, kurių viršūnės
Debesynų bedugnėmis kristų.
Dildė dildė šiandiena visos manęs horizontą
Ir skilo per pusę,
O tai – ne Adomo šonkaulis:
Poros rytui ir vakarui neatkursiu.
Aš nenoriu, kad jie susilietų.
Man reikia pabūti ten, kur vardo neliko.