Aš vėl prie Nemuno, prie jo smėlėto kranto.
Širdy taip gera, lyg būčiau prie namų,
Šiltų jų durų, seniai dažyto slenksčio,
Vidudieny, kada aplink ramu.

Gal nepamiršiu, batus žolėj pamesiu,
Kažin vanduo, ar kojų nesugels?
Prisėsčiau ant akmens, tik kur jį rasti,
Juk nieks tokių daugiau neatridens.

O būdavo...
Pakrantėj smėlio maža, vien akmenys,
Vienas prie kito lyg pievoj avinai.
Prie didžiojo, pirštais suėmęs nosį paneri,
Ir ten dairais, kur vėgėlių namai.

Laikas nurito ne tik metus ir akmenis,
Nežiūrint, buvo sunkūs ar lengvi.
Tik Nemunas, tik jo žydrieji vandenys,
Atrodo, vis tie patys – vėsūs ir lėti.

Aš vėl prie Nemuno, bangelės žoles glosto,
Įbridusias į upę su taip žaliais karklais.
Jaučiuos kaip laivas, sugrįžęs savo uostan,
Tik vaikščiojęs ne jūrų, bet žemiškais keliais.