Neužtverk viela spygliuota pievos žiedo,
Upės, ežero žydros vilnies.
Saulė dangumi laisvai juk rieda,
Dosniai siunčia šilumą visiems.

Neatimki žmogui, žemės vaikui,
Teisės būt gamtos glėby,
Kartais taip mažai mes turim laiko
Pasidžiaugt, kai žydi ji.

Laisvas vėjas, laisvai lietūs lyja,
Debesų danguj laisvi keliai,
Tai kodėl žmonėms dažnai iškyla
Lyg žvėrims spygliuoti aptvarai!

Mano, mano – urzgia piktas žodis,
Dar juodesnis šaukia – privatu!
Ką numiręs Dievui beparodys
Savininkas su šunim piktu?

Neužtverki to, ko rankom nesukūrei,
Ką ir pats kaip dovaną radai,
Atėjai pasaulin netgi be kepurės
Ir nebūsi čia juk amžinai.

Viską randam, viską ir paliekam,
Jei padarėm ką geriau, gražiau – puiku!
Negyvena be kitų žemelėj niekas,
Žmogus tapo žmogumi tik tarp žmonių.