Pievos, pievos, dangaus darželiai žemėj,
Kasmet pakylate gyva laukų vilnim,
Gegužėje plauki tarsi per jūrą žalią,
Birželyje degi margų žiedų ugnim.

Žmogus čia daug ką rastų, jei tiktai mokėtų
Slaptas žolių skrynias gražiai atsirakint,
Kuriose paslaptys visų vaistų sudėtos
Ir spalvų šokis pavargusioms akims.

Mes lekiam į kraštus, kur palmės aukštos rymo,
Pakrančių karštas smėlis degina padus,
Pamiršę svaigų kvapą džiūstančio pelyno,
Baltgalvę ramunėlę, rausvuosius čiobrelius.

Kol kas dar pievos žydi, dar galim būt laimingi
Pačia gražiausia Dievo dovana,
Lig Joninių nakties skaisčiausią žiedą skinkim,
O rytais nusiprauskim šalta šalta rasa.