Laukiant savyje susivokimo

    Galvoje pradėjo darytis ne taip, kaip maždaug įprasta - atsirado ūžesys, triukšmas. Lyg Kabelių bažnyčios varpinės varpai ataidėję glaustytųsi, lyg girnos maltų. Net buto tyla pradėjo nerimastauti ir prieglobsčio ieškoti ausyse. Dar vis nesitraukiau nuo etažerės su Šventąja, lyg norėdamasi susivokti ar apsiprasti su per trumpą laiką netikėtai užgriuvusiais, atrodytų nedideliais, bet iš tikrųjų gilias prasmes turinčiais įvykiais. Jie neatrodė malonūs akims, negeriausiai suvokti protu, tačiau dvasioje maišaties net per daug. Kurį laiką užsimiršo nutikimai Balsiuose – jaučiau, kad lūkuriuoti taip, kaip dabar, yra labai neprotinga, tačiau girnos, malusios galvoje, neleido apgobti supratimu visą panoramą ir, atsispyrus į lazdą ir nusispjovus į daug dalykų, pasirinkti tą vienintelį sprendimą, kuris dabar svarbiausias. Tačiau jis irgi atrodė neapčiuoptas, dar neįžvalgytas.
  Atsitokėjau tik išgirdęs, kai už sienos svetainėje kažkas garsiai pliaukštelėjo, tekštelėjo. Paskui kartą, kitą, trečią...
  - Kas tau? - suradęs Vidinį klausiu.  
  - Žagsiu. Negi negirdi ar nematai? Nežinau, kada tai buvo,  o  dabar...
  Vidinis vėl žagtelėjo taip, kad atrodė net lango stiklai sudžerškėjo.  
  - Šalto vandens?
  - Nepadės.
  - Kodėl taip manai?
  - Ne manau, o žinau. Kol ji, neramioji, nepaliks manęs ramybėje, nepadės, Pranuci.
  - Kas - ji?      
  - Ar reikia pirštais rodyti? - Ir vėl žagt, kad net  sudejavo. - Perkūnas! Taigi trijulė - Atė, Bėtė ir Jotas.
  - Žinai, o žegsi. Neturėtum.
  - Aha! Tie prietarai - bobulių pasakos. Žinau, kas mane mini, o žagsiu. Manau, kad ir tokia mirtis gali žmogų ištikti.
  - Dėl tavęs, manęs tai jau nebūtų nuostolis.
  - Eina jie peklon... Viskas. Dedu ant  krūtinės poilsiui rankas, o liežuvį atrišu tik poteriams, - pasakė Vidinis, bet po kelių žagtelėjimų: - O kaip ji, Šventoji? - paklausė.
  - Nežagsi.
  - Ar manai, kad gerai?
    Kilstelėjau pečius parodydamas, jog nežinau, o mintyse kitaip - žinoma, kad būtų geriau.
  - Pavargom mudu, Pranuci. Ir baisiausia, kad mūsų bendroje sąskaitoje nėra nei vieno darbo, kuris turėtų pabaigą. Net ir apie savo tokią būtį tenka sakyti, kad, girdi, gyvenam.
  - Na taip. Kad ir žagsėdami.
  - Daug karų visokiausių būta ir yra, bet tas, kuris labiausiai reikalingas, vis dar kažkur užtrunka. O gaila, - savo – ne savo balsu pasakė Vidinis, žvelgdamas kažkur – ar tik ne savęspi?
  - Kvailų kalbų geriausia, žinoma, būtų negirdėti, neklausyti, bet, deja, ne visuomet tai pasiseka.  
  - Reikia senių karo, - nekeitė pozicijos Vidinis. - Privalomo, pasaulinio. Bet tiek to. Bus geresnis laikas ir apie tai dar pakalbėsim. Tačiau kai žmogus net senatvėje tingi numirti, tai atsiprašau...
  Žinojau, kad klausinėdamas ir girdėdamas Vidinio atsakymus apie  senių karus, nedaug ką suprasiu, bet šį kartą jaučiau, kad, ko gero, panašiuose patylėjimuose sunokinami  kažkokie labai reikšmingi dirvožemio  klodai -  suark juos ir ką bepasėtum, sužels, augs ir išnoks, bet štai įbesti plūgą į  žemę kažkodėl nesinori. Kažkas varžo, trukdo tai padaryti. Vidinis dar porą kartų žagtelėjo ir, matyt, įsitikinęs, kad, jo supratimu, jam primestas  žagsėjimų scenarijus išseko, šyptelėjo ir kaip seniai seniai padėjo ranką ant mano peties: -Tikiuosi, kad kažkokiam sprendimui pasiryžęs. Tebus jis toks, kokio labiausiai reikia.
  - Nežagsėk. Ir paklausyk, ką aš tau žagtelėsiu, - netikėtai pasakiau Vidiniui, turėdamas mintyse surastus parašus ant ąžuolo kamieno. - Prisimeni pakriaušės ąžuolą? Ten, prie Balsių ežero.
  - Arba kitaip – prie Kryžiokų ežero. O kas? Tiktai klausti taip – „ar prisimeni“? - kvailiau negu kvaila. Drūtas, oi drūtas jis ten... Tokiam nors Žalgirio mūšį ant kupros uždėk. Nuneš, kur panoręs.
  Toks Vidinio atsakymas gerokai suglumino
  - Bet  jis turbūt kažką jau neša. Jei ne Žalgirio mūšį, tai...  Na, aš tai pavadinau Talmudu.
  Vidinis atidžiai pažvelgė į akis lyg jose norėdamas pamatyti tai,  apie ką pasakoju.
  - Žinau, kad ten buvęs. Kaip įprasta, užbaigiant sodo sezoną. Kalbėjomės gi...
  -Taip, bet šis kartas nebuvo‚“ kaip įprasta. “ Nuo ąžuolo jau buvau nurašęs nemažą dalį surasto Talmudo. Nenorėjau apie tai kalbėti  transindukcija. Žinojau, jau greitai susitiksime ir maniau, kad patylėti bus protingiau.
  - Jaučiau, kad tąkart tavo galvoje kažko daugiau.
    Nelaukiau, ko paklaus Vidinis. Pakėlęs aplankalą išėmiau savo nuorašų nuo ąžuolo sąsiuvinį ir atverčiau tai, ką, mano supratimu, jam reikėtų dabar pamatyti.
  - Ko tyli? - neiškenčiau tylos.
  - Skambina. Sakau, kažkas mano galvoje skambina. Kas anas? - iš kur galiu žinoti, bet gerai, kad bent puodus ne  dievai lipdo. O išžiedus gerą puodą jau galima ir vieną kitą dievulį sukurti. - Pastūmė nuo savęs paduotą sąsiuvinį ir užsikėlęs rankas ant kaklo ir sujungęs sunertais pirštais: - Ar nemanai, kad atėjo  laikas, kai reikia pagelbėti Šventajai? Ąžuolas palauks, o  Šventoji... Man atrodo, kad žmogaus praktikoje tokių dalykų dar nėra buvę. Šventosios buvimas  su mumis perša mintį, kad tapatinamės. Tik nežinau, kieno iniciatyva - ar jų, dievų, ar mūsų, žmonių. Tu supranti apie ką kalbu? Žvelk savęspi, į save. Antraip reikalingo supratimo nesurasi.
  - Dėl to, manau, nieko neprarastume. Nei tu, nei aš.
  - Ir vis dėlto pabandykime suprasti. Juk tai, ką parodo ant savo delno Šventoji, panašu, kad tokios būties esybės pranoksta biologinę būtį. Nelengvas toks supratimas, bet būtų blogiau, jeigu per aplaidumą atsitiktų taip, jog prarastume galimybę stebėti, kaip tai atrodo konkrečiais pasireiškimais.
  - Tu apie ką  čia? Nežagsėk, oi taip tikrai nereikia.
  - Tai kad kitaip nesigauna, dzieduli. Aš labai baiminuosi, kad raidžių trijulė, pajutusi Šventosios pranašumus, pradeda jos nemylėti. Turbūt dar šito ji pati nežino, bet taip skaudžiai dar niekuomet nesu žagsėjęs.
  Paskui žvilgt tiesiai į  akis ir net nemirktelėjęs:
  
Atrodo, nieko taip labai nereikia,
Kaip sužinoti, ar jausmais galiu
Išvaikščioti pasaulį ir tikėti,
Kaip juo tikėjau savo akimis.
Ir jeigu TAIP, tuomet -
Valio, bičiuli!
Aš greitas ir veržlus kaip traukinys -
Už nugaros suvirtę sunkūs metai guli,
Bet jausmuose nenyksta žavesys.
Einu kartoti būto laiko –
Numetęs negales,
Neklupdamas ant kojų
It vyturys dangun įkritęs
Už naują būtį giesmėmis dėkoju,
Braukiu raukšles,
Kaip prakaitą artojas –
Pavasaris
          sugrįžęs
                  nelenkia
                            manęs.

Tikiu tiesa atplūdusių jausmų,
Jie nemeluos ir lauks seniai tikėto –
Prisėsiu skambiame būry draugų,
Vėl lauksiu
            SAVYJE
                      ateinančio
                                    poeto...

              („Vėl lauksiu“, 2008-02-24)
  
  - Ha! Seniai taip – tiesiai į ausis, aplenkiant  transintuiciją.
    - Šis eilėraštis, jei  gerai atsimenu, priklauso mudviems kaip bendraautoriams. Ar žinai nors vieną eilėraštį, kuris pripažintų bendraautorystę? Ne? Aš irgi - ne. Bet jei sutartume, būtų miela manyti, kad mudu tai darome pirmieji.
  - Kartais norisi paverkti, kad mudu tokia dalia ištiko... Tu va apie  vieną eilėraštį kalbi - esą, sutarkime, kad esame jo bendraautoriai. O ar seniai tave įkalbinėjau ne dėl vieno eilėraščio, o dėl visos knygelės bendraautorystės. Ir kokios pasekmės?
- Nežinau, kam reikia tą patį daug kartų sakyti. O štai prie Šventosios reikia pabudėti. Jau ji ne tik proto esybė. Jai jau pradėjo skaudėti. Toks dalykas jau visiškai neįtikėtinas, bet aš įtikintas. Arti bažnyčia, o toli Dievas. Mudu daug ką, dzieduli, pražiopsojome savo pačių būtyje. Kažin, ką dabar pasakytų mums ponas Ypata, atminčiai padovanojęs Segtuvą – knygą. Labai įtariu, kad jis žinojo jos ateitį arba bent prognozavo ją būsiančią tokia. Viskas, kas ateityje, protingiau negu dabar yra. Kalbu, žinoma, ne apie dvasinį pasaulį. O tai, kas dabar vyksta, tai turbūt ne be dangaus valios, kurios mums dar vis neleidžiama žinoti. Atrodo va, va, ištieski ranką ir ant  jos delno  atsiras tas  žodis, iš kurio atsiranda pasauliai.
  - Bet tas žodis ne  tavo, mano...
  - Kol kas turbūt ir ne Šventosios, bet... Tikiuosi matei, kaip mudu atrodome ant jos delno.
  - Tik save. Ir karietą, beje, su žirgu Ygaga. Tavęs ne.
  - Manau, kad greitai bus leista pamatyti. O šitie raštai, kurie dabar sugrįžta, nepriimti į „ Eilėraščio sėją“, ko gero, pasirodys labiau veiksmingai, negi tie, išrinkti ir sudėti knygelėje. Tačiau būtų nepataisoma klaida, jeigu mudu nepritartume Atės,  Bėtės, ir Joto ketinimui jos atliekas išleisti atskira knygele... Trijulė neblogai jaučia, kaip ateities kultūrinis darbymetis vis labiau slysta iš raidynų priklausomybės.
  - Oho! Pirmąkart tai girdžiu. Bet tai nesąmonė. Ir dėkui die, kad nesąmonė
  - Užsitęsė  Simajudas,  a? Jau lyg temsta, bet tai rudens metas ir temsta greitai. Didesnė  Simajudo  dalis praeina tamsoje. Saulė teka 7. 13. leidžiasi 16. 52. Pasistenkime nepavargti. Net ir mirusieji dvasiomis sugrįžta į namus... Deja, neturime pirties, kad galėtų nusiprausti. Tai bent į vonią prileiskime vandens...