tulpėse
kol nieko neradai
negali sakyt
gyvenęs

mėlynakiai
fėjų aitvarai
žiūri jų glėby
tarsi verdenės

ošia
lūpose
saldesnės
už kartumą

aklos
kibirkštys
nukirtusios
nuo vėtrų

degina akis
ir nuogą kūną
slėpiniais
vaiduokliškų žuvėdrų

virš vandens
žingsniu
matuoji
vėsą

nieko
neradai
kol dar ne
dviese

žydi tulpės
fėjų aitvarai
vidury dangaus
žemai žemai