Keistas jausmas - minty visas tūkstantis žodžių,
Bet tyla tarsi prakeiksmas burną užrišo.
Juk bendraujame mes kaip gegutė su ožiu -
Aplinkybė, kuri niekais paverčia viską.

Prie skirtingų tikslų vienas kelias ar būna?
Artimasis toli, gal toliau, nei žvaigždynai.
Kur galiu užsiglaust, jei nėra savo mūro,
Kai į nuokalnę darda suklypęs vežimas?

Laikas traukias ir brangsta, o kito neduota.
Kartais trokštu, kad baigtųs greičiau ši kankynė.
Vis dažniau suprantu, kad kalbėti nemoku,
O tyla kaip girnapusė traiško krūtinę.

Ko stveriuosi tavęs lyg vijoklis į tvorą?
Be naštos paprasčiau būtų plaukti į krantą,
Bet į pragarą kelias juk grindžiamas norais,
Na, o norą būt dviese net kvailas supranta...

Aš sulopiau tavim savo drykstančią Būtį,
Nemąstydama daug, sielų spalvos ar dera,
Bet už naivią svajonę laiminga dar būti
Alei dieną užsirišu gedulo skarą.