Senas tėvas kūrena pirtį,
Kol dievuliui akis išgraužia,
Dūmų aitrūs, pilki paviršiai,
Kol įauga į dangų skaudžiai.

Kol iš lūpų išeina žodžiai
Amžinai, ligi kito ryto,
Taip numirę gyvena godžiai,
Iš žiemos basomis išvaryti.

Neprišaukia, nelaukia, tyli
Nugenėto jazmino kvapas,
Kaip žolė be šaknies į gylį,
Šitaip sniegas į dangų slepias.

Kaip bekūnis keistas likimas,
Susitinkam dabar išeiti,
Mirštam tyliai abu negimę,
Delno linijom susižeidę.