4

Dusliai, dar nepiktai griaustinis bamba
Audrotame vasaros skliaute:
Pirštu raižo dievas debesį ir dangų,
O žemę plaka ugnine rykšte..

Kad trinkteli skardžiai ir kad balsiai,
Pakampėmis plyksteli ugnis.
Parklupus ant kelių – neišmelsi -
Kaip vėjas žiedlapį nugnybs.

Na ir prakiuro. Įžambios čiurkšlės,
Koks staugsmas vėjo įkyrus:
Į stiklą daužosi, upeliais gurkši -
Sumišo žemė ir dangus.

Audrotas geismas  sąmonę užklumpa
Lyg kirtis žaibo vasaros skliaute.
Palaima mirksnį trunka trumpą:
Žaibai kartojas - mirksnis ne.

Skaistaus vasarvidžio stebuklo šviesą
Lyg iš akivaro stengiuos išgriebt.
Kaip gelia, tarsi gyvą įplėšą paliesiu -
Kaip gelia, o palaimos nėr.

Vėl žvilgsnį, žvilgesį akių man melsti,
Man svajoti slapčia ir laukti.
Aš - ne audroj įdūkęs vėjas šelmis,
O mano veidas - mimo kaukė.

Nes keistas mano aš yra Protėjo būdo,
Bet savo noruose paklydęs:
Čia nyksta noras, čia vėl nubudo,
Kelionėj į save man Niekis - gidas.

Kuris tarsi daiktas žodyje slypi,
Nors, iš tiesų - garsų gama -
Ženklai baltame lape keistai sulipę -
Tad ko nerimstu? - Nežinia...

Tad kiek tos Nežinios, sakyki, vėjau:
Kas stygių sieja su pilnatve,
Ar klykia baltos paupyje ievos,
Kuo pieva skiriasi nuo gatvės?

Kas tarsi replėm mano mintį žnybia,
Ko nerimas man kausto žvilgsnį,
Kodėl pavydžiu trumpo paukščiui skrydžio,
Kodėl pavydžiu žaibui blyksnio?

Galbūt ši Nežinia manyje slepias
Ir alkį atveria beribį.
Todėl akmuo ir supiltas tyli kapas -
Pilnatvėj jie - o aš dar stygiuj.