Berniukas su dviračiu. Pauzė.
Pravažiavo, o aš vėl neturiu ką padėti
prie išvirtusio medžio dievams.
Atkartojamos šaknys – išrausiama
tuneliukais – toli mes girdėti
sliekams ir skruzdėms. Atsikas
į paviršių, iš pasisėdėjimų,
kai išsprogdavo džiūvančios atšakos,
murmesiai. Daugiau nesiskųsiu.

Per ilgai rezginiuos, sujudėjo
vokai. Plyšyje, irstant pamatui,
lenda rūgštūs kiškio kopūstai.
Keturlapiuos nutūpia būtybės.
Pabundu nuo skambučio prie vairo,
ištylėjus – atvyko paimti.
Kartais, rodos, sula daugiau neteka
iš aukštai, kur nesiekiu. Išbaidė.
Išeikvojau ar ja daugiau netikiu.