Nenurimstantis pulsas nakties,
su mėnulio chimera virš stogo,
taškas posūkiui liko skoloj,
burnon įdeda kartėlio skonį,
skaudžios tiesos užgyja randuos,
skandint užmaršty atsibodusios.

Pakabinta ramybė vidaus,
mano kiemas, kur niekas nelanko,
trapus šokis ant adatos galo,
Taro kortos vis atverčia Bokštą,
kaip Kalėdinės eglės žaisliukai
dūžta gyvenimo alkis.

Bus saulėta diena dar brangesnė,
krypsta atramos laikiusios debesis,
rūkas plaikstos pailsusiom burėm,
vėjas mėlyną spalvą atpučia,
atsivertusios knygos puslapiuos
amžinybės iliuzija blaškosi.