Vėl saulė paglostė – lyg tąsyk – taip švelniai,
Vėl nutūpė vėjas į ištiestą delną,
Vėl upės šypsojos ir kalbino girios...

Bet tu juk matei – visa tai vėl paspyriau
Pažliugusion žemėn sutrypdamas dangų.
Rankas sukryžiavęs šaukiau – man užtenka,
Nes įdegiau saulėj ir pralenkiau vėją,
Ir maudžiausi upėj, su medžiais kalbėjau...

Man purvino reikia ir to, ko nekenčia,
Tamsos, kuri gilina vienišo kančią.
Kad dugną pasiekčiau, kur nuodėmės pūna,
Ir jausčiau vien šaltį apglėbusį kūną...

Kažkur tarp gelmės ir aukštybių aukščiausių
Balandė praskrido ir numetė pūką –
Vienintelę žinią iš ten – tavęs lauksiu...

Tuomet supratau - viso šito man trūko.