Metro stotelėje įlipa jis - nulipęs tiesiai iš Versači vitrinos. Visų panų akys sutartinai nukrypsta į vieną pusę. Siauras mėlyno lino kostiumas, klasikiniai juodi batai, toks pat mėlynas kokybiškos odos krepšys, akiniai nuo saulės ir, aišku, šukuosena. Italas be šukuosenos - tai ne italas. Tai jau supratome. Velnias, kad nebūtų šalia tų įkyrių prižiūrėtojų. Prilipusios, niekur vienų nepaleidžia ir vis juokauja, kad joms, ne pirmos jaunystės mokytojoms, reikia būti ypatingai budrioms ganant ir skaičiuojant savo olialia mergaičių būrį. Vakar, tik išėjusios iš Koliziejaus, patekome  į šiuolaikinių gladiatorių rankas. Tie kieti vyrukai gąsdina turistus, mojuoja  kuokomis ir kardais, tačiau prieš šviesias lietuvaičių garbanas vis dėlto neatsilaikė – prisijuokėm ir prisifotografavom iki valiai. Italai išties neabejingi iš šiaurės atvykusių panų grožiui.  Emocingai gestikuliuodami reiškia savo nevaldomas emocijas, įvairiomis kalbomis apiberia  komplimentais, šypsosi, kalbina ir bando užmegzti pažintis. Kai kurios mūsų varnos iš pradžių rausdavo, sutrikdavo ir net supykdavo nuo tokio perdėto dėmesio, dabar, po savaitės Italijoje,  į komplimentus paprasčiausiai numojame ranka.  Benas, Ignas ir kiti bernai gūžčiojo pečiais, nesuprasdami  tokio vietinių  elgesio (,,jie gražių panų nematę ar ką\").
Istorikė vis kartoja, kad norėdami pajusti tikrąją Romos sielą, turime užlipti į kurią nors miesto kalvą. Nuo jos atsivers visas amžinojo miesto grakštumas ir žavesys. Užtempė mus į kelias: Mikelandželo laiptais užlipome į  Kapitolijų, vėliau   į Palatino kalvą  - vietą, kurioje ir gimė šis miestas. Sekmadienis, Šv. Marijos didžiojoje bazilikoje vyksta mišios, prisipažinsiu atvirai, nemėgstu bažnyčių, bet ši užbūrė,  mano padykusi siela tarsi sklando  skambant vienuolių  giesmėms.  Rafaelio  freskos užlieja bažnyčią kažkokia ypatinga mistiška šviesa, kuri tarsi skverbiasi į visus, esančius joje.  Vėl judame toliau. Už kampo išnyra Panteonas, kurio skliautas primena dangų, kupolo viršuje yra 9 metrų apvali anga, pro kurią į šventyklą krenta  šviesa (ir lietus, kai lyja).  Išprotėję romėnai  labai mėgo statyti triumfo arkas ir kolonas, kurios iškildavo valdovų, karvedžių šlovei įamžinti. Ir dabar jų pilna miesto aikštėse, viena kurių - Trajano forumas, didžiausia Romos aikštė, pavadinta  imperatoriaus vardu. Nusikalę susėdame ant laiptų šalia nukankintos šventosios Agnietės bažnyčios (mūsų Agnė ne itin susižavėjo šia mintimi) gražiausioje   miesto aikštėje.  Ginčijamės, ar tikrai  Navojos aikštėje buvo filmuojamas detektyvas pagal vieno garsaus amerikiečių autoriaus romaną.  Berninio sukurtas 4 pasaulio upių fontanas atrodo įspūdingai, gera karštą  dieną pastovėti vandens lašelių apsupty. Neskubėdami pasivaikščiojame po Venecijos aikštę, kurioje kalbas rėžė Musolinis, bandome prajuokinti garbės sargybą, stovinčią prie baltojo Tautos altoriaus. Pagaliau  Trevi fontanas, primenantis  namo fasadą ir iškylantis į 26 metrų aukštį. Istorikė įspėja,  kad jeigu norime sugrįžti į Romą, būtinai į fontaną turime įmesti 2 monetas. Pirmoji per kairįjį petį metama už Romos miestą, o antroji - už galimybę  sugrįžti. Sukrapštau keletą lietuviškų centų ir atlieku šį ritualą, nes sugrįžti išties norisi. Artinasi vakaras. Vis labiau niaukiasi, suvokiame, kad nuo lietaus nepavyks išsisukti. Kol pila kaip iš kibiro, laiką bandome prastumti picerijoje, skanaujame iškart kelias picas, lyginame jas su lietuviškomis ir garsiai čepsėdami žiūrime į užsitraukusį dangų. Juodaodžiai atvykėliai įkyriai bando įpiršti skėčius, kurie nekelia jokio pasitikėjimo (kaina akyse krenta - iš penkių eurų lieka du). Pagaliau šlapi ir nusikalę mes - Termini geležinkelio stotyje, kur laukiame ekspreso, kojos nebeklauso, todėl susėdame tiesiog ant žemės. Fotografuojamės, geriame kapučino ir dalijamės guma bei saldainiais, nes vėl laukia nelemtieji tuneliai.
Anksti ryte judame į Pizą, kadangi naktis viešbutyje vėl buvo pakankamai sunki, sutartinai užsimerkiame. Istorikė aistringai pasakoja apie tai, kad ir šiuolaikiniai italai yra romantikai, mėgsta dainuoti serenadas mylimosioms. Ir ką jūs manote? Pizoje, prie dviaukščio namo, sėdi būrelis vaikinukų ir brazdindami gitaromis traukia  dainą. Balkone susispietusios panos mojuoja gerbėjams. Lietuviai nebūtų lietuviais. Aišku, prisijungėme ir diriguojant Ignui sutartinai užplėšėme ,,Ant kalno mūrai“. Taip. Ovacijų sulaukėme daugiau nei italai. Iš tolo pilkuoja Pizos bokštas. Teigiama, kad  bokštas apie penkis metrus pasviro dar statomas. Nevykėliu vadinamas architektas  Pizanas, išsigandęs savojo nebaigto darbo, pabėgo iš miesto, nors garsusis Galilėjas Galilėjus manė, kas šis bokštas yra tobuliausia varpinė, todėl dažnai kopdavo į viršutinį aukštą ir mėtydavo žemyn  daiktus, stebėdamas, kaip jie krenta. Taip jis atrado laisvo kritimo pagreičio dėsnį (fizikė bando kažką sakyti, bet mes sutartinai ją nutraukiame). Vakarą praleidžiame viešbutyje šalia Adrijos jūros. Geltonas smėlis įkaitęs, vanduo primena karštą arbatą, todėl į jūrą  įkrentame  su rūbais. Negilu, bernai juokauja, kad reiktų kokį kilometrą nueiti, kad pavyktų deramai išsimaudyti.
Judame į Florenciją, pasak istorikės, Renesanso kultūros lopšį,  muziejų po atviru dangumi. Šv. Kryžiaus bazilikoje palaidotas Mikelandželas ir kiti žymūs italai.  Fotografuojamės prie namo, kuriame gimė ir gyveno Dantė (lituanistė bando kažką klausti, bet  mes sutartinai tylime). Už posūkio miniatiūrinė bažnytėlė, čia rašytojas sutiko savo mylimąją. Ir dabar sutuoktuvių dieną jaunieji  čia neša meilės laiškus, kuriuose jie prašo Beatričės globos būsimai šeimai. Italijoje ypatingas dėmesys skiriamas šeimai, ypač vaikams. Tikras italas darbe nepersistengs ir nepavargs vien tik todėl, kad galėtų vakare pabūti su savo šeima. Visiškai nematėme verkiančių vaikų ir, o keista,  susiraukusių tėvų. Alinant karščiui  nuo spiginančios saulės gelbsti vanduo ir siaurų gatvelių šešėliai. Sinjorijos aikštę puošia  fontanas, virš kurio  Neptūno skulptūra, praminta baltuoju milžinu. Čia įsikūręs miesto municipalitetas, įėjimą į jį  puošia Mikelandželo skulptūros ,,Dovydas\" kopija, kurios aukštis 5 metrai.  Miesto simbolį - Poute Vechio tiltą per Arno upę - puošia tapybiški nameliai, iš tolo atrodantys kaip žaisliniai. Čia įsikūrusios  auksakalių dirbtuvėlės ir mažytės parduotuvėlės, kuriose galima nusipirkti (juokauju) brangiausių rankų darbo papuošalų. Ką ten keli tūkstančiai eurų už kuklų žiedelį? Vakare mus pasitinka Montekatini Termi -  mineralinių vandenų miestelis, pasipuošęs mimozų, magnolijų, azalijų žiedais. Nors jau vakaras, tačiau gyvenimas čia virte verda. Vaikinai angliškai bando kalbinti simpatiškas viešbučio darbuotojas, bet, pasirodo, jos šneka tik prancūziškai – būtumėte matę  prancūzų  mokytojos veido išraišką.
Kelias per Alpes. Rūkas. Mes paskendę rūke. Išlindę iš jo, vėl matome tą patį peizažą, neįprastą lietuvio akims: išdžiūvusios smėlėtos kalnų upės, maži kaimeliai kalnų papėdėse, kriokliai, išraižę savuosius takus putodami krenta į bedugnę. Kažkaip liūdnai skamba Čelentanas, tarsi suprasdamas, kad patraukėme namų pusėn...