(pradžia - http://zaliazole.lt/viewstory/sid/54648/ )

Jonas iš lėto pakėlė prie galvos revolverį, nenuleido akių nuo prie apvalaus stalo sėdinčių dviejų vyrų. Du nepaprastai keistai apsirengę ir jam nepažįstami vyrai žvelgė į jį abejingai, nors gal vis tik tuose žvilgsniuose matėsi palengvėjimas, jog ne jų rankose revolveris. Jonas pabandė prisiminti, kur esąs. Nepavyko. Kaip čia pateko – taip pat. O ir svarbiausias klausimas – KODĖL? – liko neatsakytas.
Jis giliai įkvėpė, uždėjo pirštą ant gaiduko. Staiga laikas sustojo. Beveik sustojo. Tačiau galvoje viesulu skriejo prisiminimai...


Jonas sutrupino žemės grumstą ir prisėdo galulaukėj. Tėvas iškinkė arklį ir pametė jam avižų, tada švelniai, bet tvirtai, patapšnojo per sprandą, kažką pašnibždėjo į ausį ir pasuko link sūnaus. Jonas žvelgė į pakumpusią tėvo figūrą, į žilais plaukais padabintą galvą, į visada rūškaną veidą, kuris vertė nusukti žvilgsnį, neleisdamas atidžiau į jį įsižiūrėti. Tėvas atsisėdo šalia, o sūnus nusiskynė smilgą ir įsikando ją dantimis. Abu žvelgė miško pusėn. Artėjo vakaras ir reikėjo traukti namo, tačiau po sunkios dienos nesinorėjo skubėti.
- Aš greitai iš čia išvyksiu... – sudrumstė vakaro ramybę Jonas. – Vyksiu į miestą.
Vėl tyla. Dabar tėvas nusiskynė smilgą ir sukando ją dantimis. Jonas žvilgtelėjo į jį. Atrodė, kad per tą mirksnį jis dar labiau sukumpo, o žvilgsnis tebeklajojo kažkur pamiškėj. Sūnus atsiduso, pajuto gailestį. Sau...Jis nenorėjo prisirišti prie žemės taip, kaip jo tėvas. Jam norėjosi daugiau. Daug daugiau nei šis Žemės užkampis galėjo jam duoti. Jis išspjovė smilgą ir pažvelgė į savo pūslėtas rankas.
Tą akimirką virš galvų prazvimbė laumžirgis, o tėvas kažkaip sunkiai ir skausmingai atsikosėjo, sprangiai nurijo seiles ir vos girdimai sukuždėjo:
- Šią žemę...ne. Šį žemės šmotelį aš gavau iš savo tėvo, o tas iš mano senelio. Bet... – jis vėl užsikosėjo. Jonas suraukė antakius, jis nenorėjo girdėti giminės istorijos. Šią istoriją vakarais vietoj pasakų pasakodavo motina, kai jis buvo mažas. – Bet šie laikai niūrus ir žemė sunkiau viską pakelia... Ar jau tvirtai nusprendei?
Šis kreipimasis tiesiai į jį Jonui buvo labai netikėtas ir jis valandėlę patylėjo nežinodamas, ką atsakyti. Žinoma, buvo tvirtai nusprendęs ir jau seniai. Laukė tik tinkamos progos. Šiandien taip pavargo, jog nutarė dabar arba...
Tėvas šitą tylėjimą suprato savaip.
- Kada išvyksti?
  Jonas įkvėpė. Giliai giliai įkvėpė.
– Po trijų dienų. Ilgiau nebenoriu laukti.
- Hmmm... – Tėvas išsiėmė iš burnos smilgą, sunkiai atsistojo ir pasuko namų link, Jonas dar išgirdo jį murmant: - ...kaip radom, taip ir paliksim.
Sūnus išsitiesė žolėje. Vėso, bet į namus eiti visiškai nesinorėjo. Jonas užsimerkė, sugniaužė kuokštą žolės ir tylutėliai iškošė pro dantis:
- Nekenčiu...


Spragt. Jonas nuspaudė gaiduką.
Jis su švilpesiu iškvėpė orą. Dviejų nepažįstamųjų akys apsiniaukė. Jonas padėjo revolverį ant stalo ir pasuko. Staiga jis prisiminė, kad prie stalo jie susėdo keturiese. Prisiminė tą pirmąjį sukimą, šūvį, ištiškusį kraują ir dar kažką, tada tarsi burtų lazdele pamojus išlindo keisti nematyti padarai ir nutempė kūną šalin bei išvalė kraują. Taip jie liko trise. Nežinia kiek laiko. Nežinia kur. Ir nežinia kodėl.
Revolveris nustojo suktis. Vyras, sėdintis priešais, jau kėlė jį sau prie smilkinio. Jo rankos drebėjo, akys drėko, visas kūnas pradėjo siūbuoti pirmyn atgal, pirmyn atgal. Staiga jis pašoko ir nėrė į prieblandą. Pasigirdo šūvis, tada dar vienas. Jonas su likusiu prie stalo vyru nukrito po stalu, užsidengę galvas. Kažkodėl visa tai anam pasirodė baisiai juokinga ir jis susiėmęs už pilvo kvatojosi.
Po kelių sekundžių pasigirdo velkamo kūno garsas, o ant stalo buvo sugrąžintas revolveris. Jie lėtai atsisėdo į savo vietas, žvalgėsi į visas puses, bet iš prieblandos daugiau niekas neišniro. Jonas netikėtai prisiminė čigonę.


- Ei, tave išbursiu už dyką! – šūktelėjo kažkas. Jonas stabtelėjo ir atsisuko. Jo link šlubčiodama artėjo čigonė, visa įsisupusi į skarmalų krūvą, viena akis perišta marle, per kurią sunkėsi neaiškus skystis, o smarvė, sklindanti nuo čigonės, privertė jį suraukti nosį, o galiausiai jis beveik liovėsi kvėpavęs. – Juk tu pirmą kartą čia, mieste. Nepurtyk galvos – matau iš akių. Visi jūs tokie patys. Atvykstat – dairotės į šalis akis išpūtę, maišotės po kojomis ne tiems, ir ne toms, visada pakliūnate į bėdą. Duok delną. Ne tą – kairį.
    Jonas buvo per daug apstulbęs, kad galėtų prieštarauti, bet vis tik pats sau pripažino, kad tai baimė – tiek visokių istorijų girdėta apie čigonus.
– Hmmm. Va, čia tai bent įdomu. Žiūrėk čia, žioply. Matai tą liniją? Čia gyvenimo. Žiūrėk pas mane, - ji atkišo savo delną. – čia ji eina ištisai – netrūkinėja. Štai čia ji baigiasi, čia baigsis ir mano dienos. O pas tave...tarp pradžios ir pabaigos įsimaišęs keistas tarpas. Nežinau, ką tai reiškia. Tfu. Geriau pažiūrėsiu, kaip tau su meile. – Ji nutilo atidžiai žvelgdama į delno linijas. Tada dar kartą nusispjovė. – Eik šalin, nieko nesuprantu... Greičiausiai tu prakeiktas. Tfu, tfu, tfu... Apsaugok, Viešptie. – Ji apsisuko ir greitai nuklibikščiavo tolyn į tamsą. Jonas žvelgė į savo delną, o tada apsičiupinėjo savo kišenes – jo kapšelis su pinigais buvo dingęs.


Jie žvelgė į besisukantį revolverį. Jonas ėmė murmėti „Tėve mūsų“. Sėdintis priešais jį sužaibavo akimis ir suriko:
- Shut up! – Jonas nesuprato šios  kalbos, bet tonas, kuriuo buvo ištarti tie trumpi žodžiai, privertė jį nutilti. Jie pažvelgė į stalą. Jono širdis nustojo plakusi, nematančiu žvilgsniu jis siektelėjo ginklo, ranka pakilo ir jis nieko nelaukdamas spustelėjo gaiduką.


Jis jau kelintą naktį iš eilės sapnavo ją – merginą juodais drabužiais. Ji ateidavo, atsisėsdavo šalia atsisėsdavo šalia ir visada kažką kuždėdavo. Kartais pasilenkdavo prie jo ir paglostydavo skruostą. Jonas žvelgdavo į jos blyškų veidą, šviesias akis ir siauras lūpas. Kai ji nekalbėdavo, lūpos virsdavo keistu brūkšniu. Kiekvieną kartą ją išvydus Jonui užimdavo kvapą ir jis nieko neištardavo lyg žemių į burną prisipylęs ir kažkoks sunkumas spausdavo krūtinę.
Vieną naktį jam pavyko išgirsti, kaip ji tyliai ištarė:
- Ačiū tau... – jis norėjo paklausti už ką, bet mergina dingo.
Dieną jis netyčia sutiko tą pačią čigonę. Ji puolė bėgti nuo jo, tačiau Jonas pavijo.
- Še, viskas kas liko, - ji numetė po kojomis saują skatikų. Jis net nepažvelgė į ant žemės gulinčias monetas. Suėmė čigonę už pečių ir papasakojo savo sapnus apie merginą juodais drabužiais. Su kiekvienu žodžiu čigonė niaukėsi vis labiau.
- Aš juk sakiau... – drebančiu balsu suvebleno ji. – Tu prakeiktas. Tai mirtis tave lanko... – Jono rankos nusviro ir čigonė išnyko siaurame gatvelių raizgalyne.