Vardas
Saulė teka ir teka, tik tavęs vis mažiau,
Gal per šimtą kasdieną prarandam.
Iki šiol netikėjau, bet dabar jau bijau,
Kad lyg maldą kartosim vien vardą.
Ištarsime vardą Tėvynės, kuriai
Ne žodžius, o gyvybę žadėjom aukoti.
Žadėjom lig vieno būt josios kariais
Ir nieko, ir nieko daugiau nebijoti.
Tylomis paslapčia užrakinam už lūpų
Vardą šventą, bet tiktai vardą.
Paskubom nusisukę, giliai atsidūstam,
Kai kelionei bilietą perkam.
Už mus iš aukštybių lėktuvai pamoja
Ežeram, žydrai Nemuno kilpai,
O mintis jau kitur kažką svarsto planuoja...
Tik iškęst, tik balsu nepravirkti.
Būt gerai, jeigu vardas ir už lūpų gyventų,
Kada nors suskambėtų styga įtempta.
Jai širdis atsilieptų ir šauktų, skardentų –
Lietuva, ten mana Lietuva!