Žmogaus kelias nuklotas stiklų šukėm,
Užminsi vieną – bus jų dar daugiau.
O kas stiklų čionai tiek daug pribarstė,
Ant amžinybės kelio, kas? Tiktai žmogus.

Kiekvienas pasmerkiame kitą mirčiai,
Kiekvienas teršiam, nuodijam kitus.
Ir na tai kas, kad mirs ne žmonės?
Juk mirs gamta – gyvūnai, žaluma, dangus.

Trypiam vieni kitų svajones be gailesčio,
Nuodijame viską, kas gyva ir kvėpuoja.
To, kas reikalinga, neliks jau greitai – tuščia.
Teliks plika laukymė ir debesys lyg mūrai.

O jūra bus spalvota tarytum margos gėlės.
Neliks jokių dvejonių, nes žuvys jau bus mirę.
O dumblių! O gausybė plaukios vandenynuos,
Neliks jokios gyvybės, neliks, nes ji pražuvus.

O žmonės, o šaunuoliai, supranta viską aiškiai:
„Neteršia, neniokoja, gamta švari – iššluota“.
Padangėj debesys pajuodę, nelikę jiems jokių svajonių,
Supykę jie aplies rūgštim, o kas kalti? Tik mes visi!

Mutavę gėlės mus suės ir nebeliks čia gyvasties...

Saulė švies karščiau kiekvieną dieną,
O žmonės vis svajos pakilt aukštai,
Bet nesuradę rakto rojaus vartų,
Jie kris žemai ir tėkšis it akmuo į žemę.